Tėti, kaip nori, kad tave prisimintų suaugę tavo vaikai?

Mamų dienos proga mūsų tinklalapyje įrašo nebuvo. Taip gavosi netyčia, neplanuotai – dėl laiko stokos, didelio, į vieną vietą sukritusių darbų, srauto, nepagalvojimo, kad reikėtų… Vis tik dabar rašydama šitą tekstą pagalvoju, kad toks įrašo nebuvimas Motinos dienos proga ir jo tikslingas kūrimas Tėvo dienai paminėti, gali turėti ir simbolinę prasmę. Juk labai daug metų tėvai išties buvo tarsi nematomi, šis jų vaidmuo neatpažįstamas ir nepripažįstamas taip, kaip mamų. Kiek save mažą ir ūgtelėjusią prisimenu, visą laiką buvau skatinama pasveikinti mamą, bet niekada tėtį. Maždaug prieš 4 metus mano sūnaus auklėtojos darželyje pareiškė, kad nešvęs Motinos dienos – „švęsime šeimos dieną, kur sveikinsime abu tėvelius“, – sakė. Taigi šalia Motinos dienos, labai norisi pakviesti lygiai taip pat minėti ir Tėvo dieną. Ir ne tik tam, kad turėtume dar vieną progą suvalgyti pyragėlį, bet pirmiausia tam, kad nuosekliai kurtume naratyvą apie tėčio vaidmens svarbą kuriant šeimos istoriją.

Daugiau nieko neberašysiu, tik pasidalinsiu mūsų pašnekovų mintimis apie tėčius… nenustebkite, jos bus įvairios – kai kurios skausmingos, kai kurios turtingos, kai kurios bylos apie vienatvę, kitos apie rūpestį, saugumą ar nesaugumą… Tad apie savo tėčius kalba 32-44 metų žmonės…

Ieva Dryžaitė

«»

Nu, tai tas tėvo auklėjimas toksai griežtas buvo, dabar aš jau tokio net nenaudočiau, tų metodų nenaudočiau, kurie pakankamai yra drastiški, nu, bet tuo laikmečiu gal jie buvo dar pateisinami kažkiek tai. Tai mes augom dviese su broliu ir tėvas. Tai tėvas į darbą išeina, žinai, o mes siaučiam, augdami mieste. Tai tas savarankiškumas prasidėjo labai anksti <…>. Na, diržas tuomet buvo viena iš auklėjimo priemonių, bet nepelnytai, nes ten brolis buvo padaręs tą škadą, ne aš. O tėvas, supranti, gal diržai tuo metu buvo labai deficitas, tai kabelis televizijos, tai žinai, tai dar skaudžiau. Tai tokie drastiški metodai gali privesti ir prie sveikatos sutrikimų. Tai ta problema tokia psichologinė, tu mažiukas būdamas nesuformuluoji taip, kaip dabar suaugęs suformuluoji. <…> Bet tas diržas, jis man taip įaugęs į kraują, gal ta karta tokia. Tuo metu tai buvo pateisinama. Bet tas man padėjo susiformuot dabartinę tą tokią pasaulėžiūrą, kad vaiką kitaip galima auklėti. Aš net neįsivaizduoju [kad būtų galima mušti vaiką].

«»

Su mama. Su mama kalbėdavau aš. Su tėvu pradėjau paskui kalbėti jau, vyriškai, jau 25 (dvidešimt penkeri) man buvo, tada jau pradėjau su tėvu kalbėti, kai vyras su vyru. Nes tokie su tėvu buvo santykiai įtempti, reiškia, pas mus. Jis buvo toks griežtas, buvo pas mus, tai, o man reikėdavo…<…> mano mama, jinai tokia chaotiška tokia jinai, o tėvas buvo labai ramus, jis į gyvenimą žiūrėjo labai ramiai. Kas beatsitiktų, reiškia, taip turėjo būti. Tai man tas vat irgi patinka. Į gyvenimą, į valstybę, į politiką, jo. Viskas turi reaguoti ramiai, taip turi būti, reiškia. Kas vyksta, tas ir turi būti.<….>.

«»

<…> su mama nu tai visą laiką nu tas ryšys toks jau buvo man jinai tokia draugė buvo, labai daug bendraudavom, labai daug kalbėdavom, jinai žinojo visą mano aplinką kažkaip. O tėtis, tai tėtis, tai jisai nu žiauriai mane mylėjo, tikrai, bet kažkaip, kad vat nebuvo to tokio, kad ten su tėčiu kažkokie pokalbiai ypatingi, nu jisai toksai vat…nu dirbdavo toks ką aš žinau, kitaip biški.

«»

Tėčio netekau kai buvau šešiolikos metų. Šiaip jeigu kalbant apie mano tėvų šeimos modelį, tai mano  mama buvo tas, jeigu galima sakyt, šeimos maitintoja ir tas šeimos vyras …/šypsosi/…Viską vežė, o tėtis toks nuuuuuuuu va toks vat, šalia. <…> jisai dirbdavo, turėjo problemų su alkoholiu, tai mano mama viską veždavo ant savo pečių. Šiaip jeigu kalbant, ar aš nu kaip, žinai kaip jaunos mergaitės vyro modelį renkasi pagal savo tėvus, nu tai jisai nebuvo toks, iš kurio aš galėčiau pasimokyt, kokia turėtų būt ta gera šeima, kaip turėtų tas vyras elgtis.

«»

Aš dar pavyzdžiui, kai sportavau, tai pas mane tiktais tėvukas eidavo į varžybas, o mama niekada nėra atėjusi į varžybas, va taip vat kaip pasižiūrėti, vakarienę tėtis darydavo, ten visokius ten savaitgaliais tėtis ir į lovą, ta prasme į lovą valgyt atnešdavo, žinai va tokių, kažkaip tėtis daugiau <…>.

 «»

Labai pagarba buvo tėčio mamai, ir mamos tėčiui, ir į mane taip, nu kaip pasakyt… Aišku, daugiau bendravau su tėčiu, jo netekau, kai man 10 metų buvo, tai, kaip sakant, tuo momentu man tai buvo gyvenimo praradimas. Viskas, atrodo, kad išsitrynė visas gyvenimas, žodžiu, ir niekas neįdomu pasidarė, mokslai nukentėjo, aišku, iš karto, nes buvau pirmūnė šiaip, o paskui jau visiškai…

 «»

Tėtis daug dirbo, mama tokia labai kaip pasakyt… /šypsosi/ …laikė visus namų keturis kampus, nes tėtis toks labai kuklus santūrus toks labai <….> .Valgyt tėtis tai nelabai prisimenu, kad darydavo, nu nebent, kai būdavo ten, mama studijavo, kai išvažiuodavo į sesijas, tai pasidarydavo kažką ten, išsivirdavo kokių koldūnų. <…> tėtis toks, kaip pasakyt, nėra priekabus, jei kokia saga iškrisdavo, tai jis įsiūdavo… bet, kad kambarius tvarkydavo, tai neprisimenu, vis kažkaip mama. <…> gal dar mama tokia labiau lyderė šeimoj, tėtis toks pasiduoda labiau mamos nuomonei, mama tokia pavadovaut gal labiau mėgėja, gal nori kartais primest savo kažkokius dalykus <…>.

«»

Gal mama daugiau domėdavosi [kaip sekasi], tėtis kažkaip „kaip laikaisi?“, „gerai“, „tai gerai viskas, matau neblogai atrodai“ ir viskas kaip ir neblogai. Jo mama, vis tiek tokia moteriška, pasidomėdavo, kaip tau sekasi, ar nesergi, kaip sekasi mokytis kažkur <…> tėtis ne, tėtis nerasdavo [laiko knygai, televizijai, kavai] ir po šiai dienai valgo eidamas…/juokiasi/…o mama tai jo, skaito tas knygas, ir domisi, tėtis darbu sotus, kartais nežinau kiek sveikatos turi žmogus <…>.

«»

Labiausiai nesaugiai jausdavausi namuose, nes tai, nu būdavo tiek girtas tėvas, tiek girtas patėvis. Tai va tada aš jausdavausi nesaugiai, o dėl išorės aš kažkaip tai jokių grėsmių realiai nejaučiau <…>. Iš tiesų bijodavau labai tėvo labai, nes kažkada tai toks vat įvykis yra, kad aš kažkaip gal čia snaudžiau, gal aš čia kažką dariau, bet kad buvo tyla, ramybė, žiemos vakaras ir, atsimenu, kad jis įėjo į kambarį, pasiėmė kaktusą ir iš visų jėgų trenkė į sieną <..>, tai aš kaip pašokau, tai aa išbėgau su kojinėmis ir atsidūriau ant šaligatvio greituoju būdu, tai tada močiutė mane pasigavo ir nunešė mane pas kaimynę. Nuo to karto aš klausdavau močiutės, kiek tėvas yra išgėręs? Ir visada va iš darželio, kai grįžinėdavau, sakydavau, parodyk, kiek išgėręs tėtis ir jeigu jinai parodydavo tiek, tai tada aš sakydavau vesk mane pas kitą močiutę, aš nenoriu namo.

«»

Su tėčiu, tikrai tėčiu [artimesnis ryšys buvo, nei su mama] ir dėl to labai skaudžiai jo netektį išgyvenau, bet dabar kažkaip ir su mama suartėjau (šypsosi) labiau. Nes būdavo tėtis ir pats, va, ateidavo pas mane čia kaip mes tą sodybą nusipirkom. Grįžau iš vyro gyventi į šitą kaimą, tai kur buvęs, kur nebuvęs žiūrėk vakare jau ir ateina, jau ir ateina ir savaitgaliais visada kartu ir padėdavo, ir darbų dirbdavom, ir tiesiog šiaip  ateidavo „nu dukryte, kavos padaryk vat noriu su tavim kavos atsigert“. Sėdėdavom, gerdavom kavą, kalbėdavomės abudu jisai [tėtis] savo širdį man išliedavo, o aš jam savo. Ta prasme man net keista   būdavo, kaip, nu kaip vyras, kaip tėtis nuo manęs nieko neslėpdavo. Jeigu ten skaudėdavo širdį dėl santykių su mama, jisai man išsipasakodavo. Manęs paklausdavo, kas man yra, kuom jisai man gali padėti. Tiesiog nu bendraudavom abudu kaip draugai.

«»

Tėvas gal kiek griežtokas buvo, bet visą laiką teisingas. <…> Vieną gerą, ką aš iš tėvo išmokau, tai tėvas niekada nespaudė manęs į rėmus. Niekada nebuvo ir net mokykloj teko nukentėt dėl to, nes aš žmogus pakankamai tiesmukas ir aš kadangi mėgau visą laiką piešt, tai aš dailės pamokoj, dailės mokytojai pasakiau vieną kartą, nes jinai mėgdavo dėliot ten visokius puodus. Tai aš jai tiesiai šviesiai pasakiau: „Daugiau aš šitų puodų nepaišysiu, man tai neįdomu. Man įdomiau, ką aš per langą matau“. Tądien ji man parašė dvejetą. Tai aš grįžau namo, tada tėvas grįžo iš komandiruotės ir tėvui sakau – taip ir taip, tokia situacija. Tėvas sako „Čia nieko blogo, tu tiesiog pasakei savo nuomonę, tu visiškai esi teisus. Tu pasakei savo nuomonę, tu nori daryt tai, ką tu nori. Čia yra mokytoja neteisi šiuo atveju“. Nu, man buvo kur kas geriau negu penketas tas tėvo, kaip sakyt, patapšnojimas per petį.

 «»

Mano senelis, tėvo tėvas irgi buvo lygiai toks pat. <…> Mano senelis buvo absoliutus despotas visiškai, visą laiką būdavo smurtas šeimoje, ta prasme auklėjimas, auklėjimas buvo smurtu ir tokiu pakankamai žiauriu. Mano tėvas irgi kitaip auklėjimo nesuprasdavo. Ir aš dabar, kai pagalvoju, man visa ta mano vaikystė, ten būdavo tų šviesių akimirkų, labai daug, bet Dieve, kiek būdavo tokių, kur, nu, atrodo, kad gyvenimas, kad gyvenam vien ašarose, nu ta prasme, arba aš, arba mama, arba brolis verkia, na, kažkas vis tiek kažkas namuose verkia. Nu, ta prasme, absoliučiai visą laiką tokia ašarų pakalnė <….>.

 «»

Mano tėtis, tai ką turėdavo, nu jau jis, tarkim, nuo 4-ių [16 val.] namuose, tai jis visada pagamindavo vakarienę, nuvažiuodavo pasiimt mamą. Nu aš sakau, kaip aš sakau jau mamai, viskas, kad vakarienė patiekta kaip poniai, tai manau, yra geros savybės ir, aišku, visada stengėsi, kad visko būtų, kad nieko niekam netrūktų ir, manau, kad tai yra svarbu, tas nešimas, atsinešimas toks į šeimą, kad nu. Net va dabar, kai jūs paklausėt, tai aš pagalvojau, kad tas mano tėtis visiškai net neturėjo jokių pomėgių, suprantat, kai būna <…>, nu tiesiog visą laiką aplink namus, tai kuičiasi, tai tą, tai tą, žinot, tai nu tiesiog toks nu grynai šeimyniškas žmogus, kad ten tikrai, nei jisai žvejojo, nei jisai, nei jisai kažką tai.