Šiuolaikinė tėvystė: ar meilės gali būti per daug?

Andrius Mamontovas vienoje Foje dainoje dainuoja „niekada man meilės nebus per daug“. Nors daina man labai patinka, vis tik manau, jog meilės kartais gali būti ir per daug. Kartais jos per daug knygose ar filmuose, kartais ji nuvargina reklamose ar savipagalbos, bei gyvenimo būdo patarimuose, neretai meilės sau virusas būna toks stiprus, jog nežinia kur padėti meilę kitam, o nutinka ir taip, kad tėvų meilė ne tik apglėbia rūpesčiu, bet ir dusina bei sekina. Šiame tekste bus rašoma apie šiuolaikinę tėvystę, remiantis įžvalgomis padarytomis skaitant 88-ių informantų (34–48 metų amžiaus) biografinius interviu, imtus 2019 metais atliekant Šeimos ir nelygybės tyrimą. Norėčiau pabrėžti, kad tekste bus pateikiama mano subjektyvi refleksija, kurioje dominuoja apibendrinimai, užmaskuojantys gana svarbius niuansus ir įvairialypes vaikų auginimo praktikas. Toks apibendrinantis pasakojimo būdas leidžia kalbėti apie kai kurias vyraujančias tėvystės kryptis ir tendencijas, tačiau neleidžia apčiuopti skirtumų ir suprasti svarbių kasdienių detalių, kurios padėtų sudėlioti kur kas spalvingesnę tėvystės praktikų matricą Lietuvoje. Taigi paprastumo vardan bus aukojamas kompleksiškumas, tad tikiuosi, kad skaitytojas į tai pažiūrės atlaidžiai.

Kartais žvilgčioju istorijos labirintais atgal ir darosi įdomu, ar mylinti tėvystė yra tai, kas savaime suprantama, prigimta, padovanota žmogui ar tai yra savotiškas ir nuolat kintantis kolektyvinis susitarimas, kaip reikia gyventi, auginti ir mylėti vaikus. Nedarysiu istorinės tėvystės transformacijų apžvalgos, bet matyt vertėtų paminėti, jog seniau visko būta, o ir dabar daug ko nutinka – pasitaiko visuomenių ar atskirų atvejų įvairiose visuomenėse, kai vaikai yra išnaudojami darbui, parduodami, skriaudžiami, verčiami kariauti, „grūdinami“ gyvenimui cigaretėmis bei narkotikais, nevertinami, apleidžiami, nemylimi. Vis tik žvelgiant į tirtas lietuvių šeimas matyti, kad mylinti tėvystė įgauna vis didesnius sparnus – apie meilę ir jausmus kalbama daug, ji demonstruojama gana aktyviai, tėvų žodynas vis labiau pasipildo žodžiais, kuriais mėginama išreikšti kas jaučiama, meilė tampa vis garsesnė. O gal kartais tuos gausėjančius ir garsėjančius žodžius taria ne tik meilė, bet ir nesaugumas, kurį kelia nuolatinė šiuolaikinio gyvenimo kaita? O gal neišpildytų savų svajonių ir lūkesčių tąsa? O gal konkurencija ir lyginimasis su kitais? O gal paprasčiausia mada?

Tiriant dabartinę 34-48 mečių kartą (kaip jau minėta, referuojama į 2019 metų Šeimos ir nelygybės tyrimą) pastebėta, kad šiuolaikinės tėvystės praktikos lyginant su mūsų tėvų požiūriu į vaikų auginimą keičiasi gana sparčiai – mažėja kiemo, laisvų nevaržomų užsiėmimų, savaitgalių bei talkų soduose, į šeimas skverbiasi technologijos, vis daugiau kalbama apie pozityvius auklėjimo būdus; manoma jog, vaikams svarbiausia rasti savo vietą gyvenime ir daryti tai, kas miela širdžiai, bet šalimais vis dar tūno dideli tėvų lūkesčiai vaikų mokslo ir užklasinės veiklos pasiekimams. Šiuolaikinės tėvystės pokyčiuose mano vertinimu yra gerų dalykų, bet yra ir neraminančių.

Pavyzdžiui vienas iš pozityvių pokyčių yra tas, kad stengiamasi atsisakyti „diržo“ bausmės. Iš esmės kinta požiūris į fizinių bausmių taikymą auklėjant vaikus – ne vienas iš apklaustų žmonių dar prisimena patyręs, ką reiškia diržas ar rykštė, dėl tokio auklėjimo būdo dažniau yra linkę teisinti savo tėvus tuo laiku vyravusia kultūra bei supratimu, o ne juos smerkti ar peikti. Tačiau patys nebenori taip auklėti savo vaikų ir renkasi pokalbius. Taigi su vaikais vis daugiau kalbama įvairiomis temomis, taip pat ir apie emocijas, stengiamasi demonstruoti meilę ne tik veiksmais, kaip tai darydavo tyrimo dalyvių tėvų karta, bet ir žodžiais. Didžioji dalis informantų teigė, kad apie jausmus jų tėvų šeimose beveik nekalbėta, meilės prisipažinimų būta mažai, bet meilės netrūko; ją jausdavo iš tėvų veiksmų; kiti jos parodymo bei dažnesnio emocijų įvardinimo stokodavo. Vis tik didžioji dalis kalbintų žmonių minėjo, kad neišmoko vaikystėje rodyti jausmų, juos suprasti ir kalbėti apie emocijas, tad augindami savus vaikus mokosi savarankiškai tai daryti.

Šiuolaikinė tėvų karta nemažai laiko leidžia su vaikais, tėčiai vis aktyviau dalyvauja vaikų auginimo reikaluose, bet dar gana prastai orientuojasi jų spintose ir įvairiose mokslo platformose bei namų darbuose (tai gal vis dar labiau mamų baras). Tačiau tėčiai paprastai žino, kokius būrelius lanko vaikai ar ką reikėtų nupirkti, nes nuvežti vaikus į užsiėmimus ar nueiti į parduotuvę yra gana dažna tėčių pareiga. Mamos šalia motiniškų bei buities pareigų, dažniausiai prisiima ir vaikų užimtumo, kasdienių pirkinių, šeimos švenčių bei išvykų planavimo darbus. Šis itin skrupulingai planuojamas procesas yra vadinamas „mamaenterprenyste“, nes neretai primena mažos įmonės ar organizacijos valdymą. Sociologė Arlie Russell Hochschild (1989, 1997) pastebėjo, kad šiuolaikinės mamos dažniausiai rūpinasi ne tik vaikų priežiūra, namų ruoša, dirba apmokamus darbus bei užsiima savotiška šeimų vadyba, bet turi įdėti ir labai daug emocinių pastangų, kad šeimos gyvenimas „tinkamai“ funkcionuotų. Hochschild mano, kad didėjančias moterų emocines pastangas galima sieti su siekiu išlaikyti psichologinę pusiausvyrą šeimose gyvenant didelėje šiuolaikinio gyvenimo kaitoje, nežinioje bei nesaugume. Įdomu tai, kad šis emocinis „darbas“ po kol kas yra siejamas išskirtinai su moterų pastangomis, nes moterys didžia dalimi jį atlieka šeimose.

Pastebima, kad tėvų (ypač mamų) žodyne atsiranda tokie žodžių junginiai kaip „kokybiškas ir nekokybiškas laikas“. Laikas, kuris leidžiamas buityje, tvarkantis, gaminant, važiuojant apsipirkti laikomas nekokybišku, o laikas, kai koncentruojamas visas dėmesys į vaiką bei jo poreikius – kokybišku. Neretai pagal vaikui skiriamo „kokybiško“ laiko kiekį tėvai sprendžia, kaip jiems sekasi arba nesiseka būti „gerais“ tėvais. Šį tėvystės aspektą tyrinėjantys mokslininkai rašo, kad vertingu, kokybišku ir naudingu laiku šiuolaikiniai tėvai laiko tokį laiką, kurio metu yra nuosekliai ir sąmoningai didinami (arba manoma/ tikima, kad didinami) vaiko socialiniai bei emociniai įgūdžiai, sveikata, žinios. Tinginiavimas ar paprasta kasdienė veikla tokiame laiko suvokime yra pernelyg nuvertinami, kaip nekuriantys „vertės“, nes praleistas su vaikais laikas laikomas prasmingu tik tada, kai norint jį turėti yra įdedama daug pastangų bei tikima jo naudingumu (Garey 1999, Milkie, Kendig, Nomaguchi, Kei , Denny 2010, Hays 1996, Townsend 2002, Hochschild 1997, Conaghan 2006).

Kita gana ryški tendencija – technologijų įsiskverbimas į šeimas. Pastebima, kad auga tėvų kontrolė vaikams pasitelkiant technologijas (telefonus, apyrankes, dienynus) bei itin daugėja prie kompiuterių ir telefonų praleidžiamo laiko kiekis šeimose. Dalis tėvų nežino kaip spręsti priklausomybėmis tapusias vaikų (dažniausiai paauglių) kompiuterinių žaidimų ar socialinių tinklų naudojimo praktikas, o ir patys neretai pernelyg į jas įninka. Technologijų tema buvo tik prabėgomis paliesta minėtame tyrime, tad toli siekiančių apibendrinimų neišeina daryti, tačiau galvojant apie jas ir tėvišką/motinišką meilę vis atmintyje iškyla serialo „Black Mirror“ 2017 metų epizodas „Arkangel“. Jame technologinės tėvų kontrolės idėja perteikiama itin vaizdžiai bei parodoma kaip meilė ir siekis apsaugoti gali tapti kalėjimu. Minėtame epizode šūkiu „raktas į gerą tėvystę yra KONTROLĖ“ (angl. the key to good parenting is CONTROL) parodoma, kaip technologijų ir reklamos pagalba kuriama „kontroliuojančios-geros tėvystės“ idėja palaipsniui yra gyvendinama „tikrame“ pasaulyje. Norėtųsi tikėti, jog ši serialo kūrėjų fantazija netaps realybe.

Didėjantis dėmesys jausmams ir laikui su vaikais lyg ir sufleruoja, kad pokyčiai yra neblogi, bet per intensyvus bei didelis rūpinimasis vaikais neretai varžantis jų savarankiškumą gali turėti ir neigiamų pasekmių. Matome, kaip tėvystė transformuojasi – vyksta savotiška jos revoliucija, kai prisimindami savo vaikystę ir matydami naująsias tėvystės „madas“ žmonės ieško savo vietos po saule, kartais blaškosi ir nerimsta. Nėra lengva ją rasti, nes šiuolaikiniai tėvai yra nuolat stimuliuojami ir bombarduojami patarimais, pamokymais, idėjomis ir ekspertų įžvalgomis. Jie konkuruoja, lygina save su kitais ir yra lyginami kitų, juos veikia asmeninės patirtys bei naujos tendencijos, o ir patys neretai mėgsta pamokyti kitus. Tad nėra lengva rasti pusiausvyrą tarp per didelės meilės ir nepriežiūros, tarp per tylios meilės, rodomos veiksmais, ir per garsios, reiškiamos žodžiais, tarp per didelės laisvės ir per didelės kontrolės, tarp per mažo dėmesio vaiko ugdymui ir per didelio jo užimtumo, tarp tėvų lūkesčių ar baimių ir vaikų poreikių, tarp rūpesčio ir suvaržymo, tarp vaiko norų ir atsakomybių, tarp buvimo priimtinu sau ir kitiems.

Sakoma, kad beprotybę ir genialumą skiria tik vienas žingsnis. Galbūt meilę ir tironiją taip pat? Galbūt tarp visų kraštutinumų ne bedugnė, o tik mažas sprindis? Ar gali būti meilės per daug? Turbūt taip. Bet jos gali būti ir per mažai. Matyt 90-ųjų pradžioje jos alkome, tad A. Mamontovas su Foje atliepė tuometinių jaunuolių būseną ir meilės poreikį – nutylėta tėvų, brolių, seserų ar meilužių meilė buvo garsiai išdainuota ir savotiškai įsismelkė, kaip idėja „jog niekada meilės nebus per daug“. Vis tik nauji laikai atneša ir naujus klausimus – kaip tėvystėje ar kituose santykiuose nepersistengti mylint bei reikalaujant meilės, kaip rasti pusiausvyrą tarp pakankamai ir per daug?

Tekstą parengė Ieva Dryžaitė

Tektas publikuotas Kauno viešosios bibliotekos rubrikoje „Sociologijos skrynelė“. Rubrika atsirado covid-19 pandemijos ir karantino metu. Sociologinė, nes ją rengia sociologijos entuziastė, o skrynelė, todėl, kad joje nėra pateikiami itin išsamūs moksliniai straipsniai ar studijos, o nedideli tekstai supažindinantys su kai kuriomis sociologinėmis, antropologinėmis, filosofinėmis ar tarpdisciplininėmis idėjomis.

Naudota literatūra:

Berlant, L. 2011. Cruel optimism. Durkham: Duke University Press.
Conaghan, J. 2006. “Time to Dream? Flexibility, Families, and the Regulation of Working time.” In J. Fudge, R. Ewens, eds. Precarious Work, Women, and the New Economy: The Challenge to Legal Norms, 101–130. Oxford: Hart Publishing.
Garey, A. 1999. Weaving work and motherhood. Philadelphia: Temple University
Hays, S. 1996. The cultural contradictions of motherhood. New Haven, CT: Yale University Press.
Hewison, K., Kalleberg, A. 2013. “Precarious Work and Flexibilization in South and Southeast Asia.” American Behavioral Scientist 57 (4): 395–402
Hochschild, A. R. 1997. The time bind: When work becomes home and home becomes work. New York: Metropolitan Book
Hochschild, A. R. 1989. The Second Shift, New York, Viking Penguin.
Wilson, J. A., Yochim, E.C. 2015. Mothering Through Precarity, Cultural Studies, 29:5-6, 669-686, DOI: 10.1080/09502386.2015.1017139
Lareau, A. 2003. Unequal Childhoods. Class, Race and Family Life. Berkeley: University of California Press.
Leyton, D., Rojas, M. T., 2017. “Middle-class Mothers’ Passionate Attachment to School Choice: Abject Objects, Cruel Optimism and Affective Exploitation.” Gender and Education 29 (5): 558–576.
Milkie, Melissa A., Kendig, Sarah M. , Nomaguchi, Kei M. , Denny, Kathleen E. 2010. Time With Children, Children’s Weil-Being, and Work-Family Balance Among Employed Parents. Journal of Marriage and Family, Vol. 72, No. 5 (October 2010), pp. 1329-1343. Published by: National Council on Family Relations.
Tereškinas, A. 2016. Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties. Versus Aureus.
Tyrimas Šeimos ir nelygybės 2019 http://kartosirseimos.lt/
Townsend, N. W. 2002. The package deal: Marriage, work, and fatherhood in men’s lives. Philadelphia: Temple University Press.