Sėkmė

Jei jūsų paklaustų „kaip manote kokiems žmonėms Lietuvoje sekasi?“ ir „kaip manote ar Jūs esate sėkmingas žmogus?“ ar labai skirtųsi jūsų atsakymai? Ar manytumėte, kad kitų sėkmė yra kitokia nei jūsų? O pasakodami savo gyvenimo istoriją, ar atskleistumėte visus savo sėkmės niuansus? O gal kai kuriuos nutylėtumėte?

Štai Šeimos ir nelygybės kokybiniame tyrime šiais klausimais nuomonių buvo įvairių – vieni informantai teigė, kad sėkmė priklauso tiems, kurie turi tinkamų asmeninių savybių, tokių kaip tolerancija rizikai, gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, verslumas, veiklumas, komunikabilumas. Ypatingai svarbios sėkmės gaudyklės, informantų manymu, yra pasitikėjimas savimi, drąsa, ryžtas bei apsukrumas.

„<sekasi> versliem, komunikabiliem, kurie nebijo pokyčių, kurie nebijo žengti žingsnį. Galbūt man tos drąsos kartais ir prireikė, nes aš viską labai apsvarstau, apgalvoju ir kartais tiesiog bijau rizikuoti. O kurie rizikuoja, nu, gali pasiekti, nes niekada nežinai, ar nusirisi ten, ar pakilsi aukštyn, jeigu nepabandysi.“ (vyras)

„Drąsiems, apsukriems, tvirtiems savo rogėse, geriausiems, ne, gal nesakyčiau, kad geriausiems tą, ką daro. Man atrodo, kad Lietuvoj vis dar yra nedrąsumo, kuklumo kažkokia tai mini kultūra, mano amžiaus terpėj, kol dar neįsiliejo į rinką naujų žmonių daugiau, kurie yra drąsūs. Tai va iš tų, kurie yra mano terpėj, drąsūs, kurie daro, kurie gal nebūtinai tobulai padaro, bet jie daro ir jie daug daro ir jie yra matomi, tai va tiems sekasi.“ (moteris)

Kiti manė, kad sėkmės garantas yra tikslo turėjimas, individualių pastangų, bemiegių naktų ir išlieto prakaito samplaika. Dalis samprotavo, kad po tam tikra sėkmės žvaigžde gimstame – pavyzdžiui  gerų, rūpestingų ir finansiškai pajėgių tėvų turėjimas gali nulemti didesnius sėkmės šansus ateityje ir atvirkščiai. Arba sėkmė kaip loterija, kurioje vieni laimi, kiti ne – Nežinau, kiekvienas žmogus turi… Ne, kaip aš sakau, gali kortom žaisti. Vienam sekasi, kitam ne. Teisingai? Vienam kortos krenta kitam ne. Tai žinai, ir čia tas pats. Vienas turi sėkmės, tiktai kaip kas pasinaudoja ta sėkme, žinai.” (vyras).  Galiausiai buvo teigiančių, kad sėkmingi yra tie, kuriems pavyksta iš kelių ar keliolikos skirtingų detalių sudėlioti savitą sėkmės paveikslą. Šio paveikslo detalės šiek tiek varijuoja priklausomai nuo informantų, tačiau bendrai dominuoja panašūs sudedamieji komponentai – šeima, sveikata, darbas, finansinės galimybės ir gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Taigi šia kompleksine prasme manoma, kad sėkmingas žmogus  gali pasigirti gera sveikata, yra sukūrę šeimą ar gerus santykius su kitu žmogumi, moka balansuoti tarp materialinių ir nematerialinių dalykų, jį supa gyvenimu patenkinti ir sveiki artimieji. Kiek rečiau informantai sėkmę tiesiogiai siejo su darbine veikla; labiau buvo manoma, kad darbo nešamas rezultatas – geras arba prastas uždarbis, darbo sąlygų kokybė, karjeros galimybės arba jų stoka – gali būti sėkmės arba nesėkmės katalizatoriai, bet patys savaime sėkmės negarantuoja. Savos sėkmės apibūdinimuose pinigai, kaip sėkmės matas, nebuvo itin dažnai akcentuojami, tačiau jų teikiama laisvė ir galimybės rodėsi svarbios ne vienam pašnekovui.

„nu aš meluočiau, jeigu aš sakyčiau, kad finansinė, finansinė, ta tos finansinės galimybės yra nesvarbu, nes nu…  Nu kas yra sėkmė? Kas man yra sėkmė, kada aš save laikyčiau sėkmingu? Kai jausčiausi saugi finansiškai, uždirbčiau tiek, kad galėčiau rinktis, kaip gyventi, o ne tai kas paduota, yra stygius pinigų, tai man tai yra svarbu. Aš nežinau kiti žmonės sako, kad  nu taip pinigai laimės neatneša, bet nu su meile ant palto irgi negyvensi, man pinigai yra svarbu. Aš kažkiek esu materialistė, bet aš nesu pamišus dėl daiktų.“  (moteris)

Kita vertus pastebėtas ir gana ryškus mėginimas supriešinti materialinę ir nematerialinę sėkmę, teigiant, kad turtai yra nesuderinami su dvasine ramybe ar emocine gerove: „Oi aš įsivaizduoju, kad jis <sėkmingas žmogus> dvasiškai tūrėtų būti ramus visų pirma <…> aš nežinau ar jisai laimingas tą milijoną uždirbdamas.“ (vyras) arba „būna iš išorės atrodo labai sėkmingi žmonės, <bet> jie net gali sirgti depresija…<…>.“ (vyras)

Savirealizacijos galimybė darbe ar veikloje taip pat buvo gana svarbus asmeninės sėkmės požymis. Pasitaikė nuomonių, kad sėkmingas yra tas žmogus, kuris dirba mėgiamą darbą:

 „ta prasme, kad tu esi procese, kuriame tu kaifuoji. Tai mano, žinai, vertinimu, tai yra sėkmė. Ir tada tai, žinai, negali sakyti, kad tie, kas yra ten ar sukti, kurie, žinai, kažkaip, nu, užsidirba ten daug, kurie… Nes Lietuvoj yra daug žmonių, kurie yra labai, nu, mano manymu bent jau, yra daugybė darbščių labai žmonių, bet jie dažniausiai yra, mano kriterijum vertinant, nesėkmingi, nes jie, nu, nesimėgauja tuo, ką daro, žinai. Net neieško, kuo jie galėtų mėgautis, o jie tiesiog daro tai, kas… <…> Nu, nežinau. Sekasi tiem, kurie atranda būdą mėgautis tuo, ką daro arba atranda veiklą, kuria gali mėgautis darydami, žinai.(vyras)

Įdomus pasirodė kalbėjimas apie kitą ir save. Kalbant apie kito žmogaus sėkmę ar įsivaizduojamą sėkmingo žmogaus tipą, dažniau koją kišdavo klišės. Buvo manoma, kad tai greičiausiai yra verslus žmogus, turintis plačias socialines ir finansines galimybes, didesnę  laisvę rinktis (pvz. dirbti ar nedirbti, keliauti ten kur norisi ir pirkti, tai ką norisi, o ne tą ką gali sau leisti). Kitaip tariant, piešiant sėkmingo žmogaus prototipą neretai buvo minimas ekonominio pajėgumo veiksnys, tarsi, patvirtinant populiarių posakį – „pinigai nėra viskas, bet be pinigų – esi niekas“:

Aš manau, galbūt sėkmingu yra laikomas kažkoks verslininkas, kažkokį verslą padaręs, turtingas laikomas sėkmingu, gerą mašiną vairuojantis. Aš nežinau, ar, pavyzdžiui, turintis laimingą, ramią šeimą yra laikomas sėkmingu šiaip visuomenėj, aš nemanau. Man atrodo, kad sėkmingu pirmiausia yra laikomas turtingas žmogus, nu bent jau pas mus.” (moteris)

Parlamente (juokiasi) kas yra buvę. Kas turi kažkokių, nežinau, ten užsienio kapitalų kažkokių ten turi, gyvena čia, pinigai ten uždirba jiems, o jie čia gyvena. Nu tai tokius pinigus gauna, ir gali sau leist daugiau.” (vyras)

Taigi atsakant į klausimą „kaip manai, ar tu esi sėkmingas žmogus?“ rasdavosi kur kas daugiau sėkmės interpretacijų ir variacijų nei įsivaizduojant kito sėkmę. Galvojant apie tai kyla klausimas, dėl ko kalbėdami apie tariamą kitą, manome, kad jam greičiausiai galioja kitokie sėkmės matai, nei mums patiems? Ar tai viešasis diskursas, žiniasklaida, reklama, FaceBook ir Instagram mums įperša mintis, koks turėtų būti sėkmingas žmogus? O tokiais nesijausdami ieškome kitokių savo sėkmės apibūdinimų? O gal sėkmės tapatinimas su ekonomine ir vartojimo galia veikia tik kalbant apie apibendrintus „kitus“, o savuose gyvenimuose matome visai kitokių sėkmės galimybių, nei mums siūlo kolektyvinė vaizduotė?  Šie kylantys  klausimai rodo, kaip vis dėlto sudėtinga apibūdinti iš pažiūros paprastą ir itin dažnai vartojamą žodį „sėkmė“. Paviršutiniškai galime šnekėti, kas tai yra sėkmingas žmogus Lietuvoje, bet įsigilinus į šią atsakymų įvairovę, pasirodo, kad nelabai aišku, kas iš tiesų slepiasi po šia sąvoka.

Verti dėmesio pasirodė ne tik tokie atsakymai, kuriuose pašnekovai mėgino apibūdinti savus sėkmės apibrėžimus, bet ir į tuos apibrėžimus įdėtų reikšmių koloritas.  Didžioji dalis sėkmę nulemiančių veiksnių buvo gana pozityvūs dalykai – teigiamos asmeninės savybės, teigiama patirtis vaikystėje ar darbuose, teigiama elgsena (pvz. darbštumas, pastangos, veiklumas). Kur kas rečiau buvo minimi ne tokie patrauklūs sėkmės siekimo niuansai kaip gudrumas, landumas, naudingų pažinčių turėjimas, gebėjimas apeiti ar sau palankiai interpretuoti įstatymus, atsitiktinumas, buvimas tinkamu metu ir tinkamoje vietoje ar nepriimtinas socialinis elgesys (melavimas, apgavystės, šmeižtas, korupcija, išnaudojimas), kuris leidžia pasiekti pranašumą kitų atžvilgiu. Štai iliustratyvi citata apie mažulėlių (įmonės darbuotojų) skriaudimą kuriant savo sėkmę:

„Bet ką aš noriu pasakyti, jeigu mes norim permainų, kad tas teisingumas  būtų toksai, kad tos šeimos geriau gyventų, iš tikrųjų mums reikia socialinio teisingumo, pirmiausia. Kad būtų ta tokia lygybė. Pažįstu vieną žmogų, kuris turi du šimtus darbuotojų. Jis uždirba daug. Mes nuvažiavom į Vilnių, jis man perka sraiges už du šimtus litų. Kaip pavyzdys. O darbuotojai tenai uždirba minimumus. Mes draugai. Aš pas jį būnu, jis eina ir renka parašus ant lapų, kad visi gauna atostoginius, nors iš tikrųjų negauna. Ir aš jam sakau „kodėl tu skriaudi mažučius?“. Sako, nesikišk..“ (vyras)

Tokie pavyzdžiai, kurių būta ne vienas, sukelia nemažai dviprasmiškų jausmų – viena vertus dabartinė ekonominė sistema stimuliuoja lūkesčius, kad materialinę sėkmę gali pasiekti bet kas – tereikia daug asmeninių pastangų. Kita vertus, ne teoriniai samprotavimai atsakant į šio įrašo pradžioje užduotus du provokuojamus klausimus, o realios informantų biografinės istorijos parodė, kad sėkmės užkulisiai yra kur kas spalvingesni nei dažnai įsivaizduojame ar pateikiame atsakydami į tiesioginius, gal kiek nuasmenintus klausimus. Pasirodo, kad neretai sėkmei kurti prireikia kur kas daugiau nei asmeninių savybių, drąsos ar veiklumo. Svarbūs veiksniai šiame procese gali būti tėvų meilė ir parama, draugų, pažįstamų pagalba, puiki sveikata, palankiai susiklosčiusios aplinkybės, gebėjimas gaudytis dokumentuose, įstatymuose, nutarimuose, lankstumas padedantis prisitaikyti sisteminėje kaitoje, atsitiktinumas ar net pagudravimas.

Štai interviu metu grupės žmonių, kurie pagal daugelį kriterijų pvz. pajamas, santykius, būstą, paramos tinklus, yra gana saugioje socialinėje pozicijoje, o jų socialinis pažeidžiamumas nėra didelis, pasakojimuose išryškėjo, kad tam tikrais gyvenimo periodais jie turėjo paramą (mokslui, pragyvenimui studijų laikotarpiu, būstui, sveikatai), jų tėvai ar jie patys turėjo naudingų  pažinčių, kurios dažnam pagelbėjo padėti  karjeros ar profesijos pagrindus (nemažai pirmųjų-antrųjų darbų buvo surasta per pažintis), jie susirado gana stiprius partnerius, sovietiniais ar perversmo laikais jų tėvai gebėjo suktis, prisitaikyti, papildomai užsidirbti tuo metu nelegaliais būdais. Dabar tai vadinama verslumu, o juk seniau tai buvo stipriai stigmatizuojama veikla, populiariai vadinama „spekuliacija“. Paradoksalu, tačiau dalis informantų biografijų rodo, kad tie žmonės, kurių tėvai spekuliavo sovietiniais laikais, savitai laimėjo ir šiais laikais, nes  jie išmoko tam tikrų (gal ir netobulų) verslumo pamokų iš savo tėvų. Galų gale jie sugebėjo suformuoti palankias nuostatas veiklumo bei konkurencijos atžvilgiu, kurios yra labai reikalingos gyvenant kapitalistinėje sistemoje. Atitinkamai tokie žmonės, kurių tėvai labai nuoširdžiai laikėsi sovietinės ideologijos ir stigmatizavo spekuliaciją, neturėjo artimų pavyzdžių šeimose, kaip yra „verslaujama“, ir neįgijo reikalingų savybių bei nuostatų, padedančių lengviau prisitaikyti ir gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Dabar gi iš tokių užaugusių vaikų aplinka dažnai reikalauja ne ko kito, o „verslumo“, kurį seniau ta pati aplinka stengėsi visomis pastangomis „išsūdyti“. Štai ir  turime gana svarbų, nors menkai apčiuopiamą,  tarpgeneracinį veiksnį, kuris galėjo sąlygoti vienų žmonių geresnes galimybes kurti savo ekonominę sėkmę, o kitų prastesnes dabartinėje kapitalistinėje sistemoje.  Tokių veiksnių pasakojimuose būta ir daugiau – pvz. informantų tėvų pažinčių ratas, profesijos ar nuostatos aukštojo mokslo atžvilgiu, mokytojų bei mokyklos aplinkos įtaka informantų savivertei, draugų verslumo praktikos ir eksperimentai, būsto įsigijimo istorija, paveldėjimas ir pan.

Kalbant apie nematerialinės sėkmės paieškas ir jos kūrimą, gal nesuklysiu sakydama, jog galimybės čia šiek tiek didesnės, bet ne ką lengviau pasiekiamos. Norint jas realizuoti tokioje vartotojiškoje ir individualistinėje visuomenėje, kokią turime, tenka stipriai padirbėti su savo požiūriu bei lūkesčiais, kad pavyktų nesilygiuojant į aplinkinius, nepavyduliaujant bei nesijaučiant menkaverčiais, pasidžiaugti mažais gyvenimo teikiamais malonumais – gamta, mylima veikla, įkaltu vinimi naujame sodo statybų projekte, perskaityta knyga, vaikui prieš miegą pasekta pasaka, pasilabinimu su kaimynu, negatyviomis ar pagiežingomis mintimis neužteršta galva, kaip kad sako žemiau cituojamas informantas.

„Kaip ten kažkada aš girdėjau, kad kuo sovietinis žmogus buvo geresnis? Jisai gal buvo truputį,  čia aš ne savo žodžiais, čia ne mano žodžiai, čia tiesiog, vat, yra, kažkada interviu klausiau, tai tenais sakė, kad sovietinis žmogus buvo geresnis, galbūt jisai nebuvo toks,  savanaudis. Kažkiek šito savanaudiškumo, be abejo, turi ir gi būti,  bet galbūt ne tiek, kiek kartais tu matai, kiek yra dabar. Kad žmonės gyventų sėkmingai – pradėkit sveikintis su kaimynais, pradėkit nešti šiukšles, pradėkit jas sortiruoti, galų gale. Išmeskit šūdą iš galvų. Pavyzdžiui,  yra Bulgakovo knyga, „Šuns širdis“, kur jisai labai gerus žodžius sako apie niokojimą <rusų k. разруха>, kas yra ta разруха ir, kad jinai, разруха – jinai nėra klozetuose, jinai yra galvose.” (vyras)

Ieva Dryžaitė