O jei kovo 8-ąją pakalbėtume ne tik apie moteris?

Video įrašas Be a Lady pasklido eksponentiškai. Video Be a Man net nebuvo. Taip jau nutinka, kai viena pusė turi stiprų atstovaujamąjį balsą, o kita – ne. Tada mes turime daug straipsnių apie parazitinį vyriškumą, apie vyrų galią, apie patriarchato neigiamas pasekmes moterims ir tik tarp kitko (bet ne iš esmės) apie neigiamas pasekmes vyrams, apie vyrų geresnę padėtį darbo rinkoje, apie didesnius vyrų atlyginimus. Bet beveik neturime straipsnių ir diskusijų apie parazitinį moteriškumą, moterų galią, matriarchato ir patriarchato samplaiką šeimose, kai moterys ir visus galus laiko, ir viską ant savo pečių „veža“, tuo skundžiasi, bet tuo pačiu vyrams nieko neleidžia daryti, o paskui tam tikrose ideologinėse grupėse būtent tie vyrai yra koneveikiami dėl neveiklumo. Suprantu, keliu ne politkorektiškus klausimus, bet kuo daugiau skaitau ir stebiu socialinę realybę, tuo man labiau rodosi, kad kažkas su mūsų vertinimo sistema yra ne taip. Viešoje erdvėje ir įvairiose iniciatyvinėse grupėse gana lengva ranka kalbama apie kažkokias apibendrintas moteris ir apibendrintus vyrus, bet pernelyg dažnai ignoruojama jų įvairovė ir gerokai per mažai dėmesio kreipiama į kitus svarbius veiksnius, nedaug ką bendro turinčius su lytimi.
Štai keletas pamąstymų, kilusių skaitant Šeimos ir nelygybės tyrimo interviu:

1. Taip, Šeimos ir nelygybės tyrimo metu atlikti interviu rodo, kad dominuoja vyrų smurtas prieš moteris, jei tarkime šeimoje ar pašnekovo gyvenime apskritai būta smurto. Tokių šeimų, kuriose pašnekovai vienaip ar kitaip patyrė smurtą iš 88 buvo apie 30. Tiesa čia skaičiuoju tokius atvejus, kai patirtas smurtas buvo iš tėvų (dažniau tėčių, bet neretai ir mamų arba su mamų žinia), vyrų/sutuoktinių (dažniausiai vyrų) ir mokytojų (taip, seniau mokytojai smurtaudavo prieš vaikus-dažniausiai moterys). Tais atvejais, kai pašnekovas pasakodavo apie savo sutuoktinio ar tėvo smurtą paaiškėdavo, kad dažnu atveju pastarasis taip pat buvo smurto auka – vaikystėje muštas vaikas. Kitos galimos, bet nebūtinai tikrosios priežastys – alkoholizmas, narciziškos ar labai stipriai kontroliuojančios motinos, prasti santykiai su tėvu, meilės stoka vaikystėje, šaltumas, apleistumas, skurdas, labai didelis tėvų užimtumas ir pan. Svarbu paminėti tai, kad nemaža dalis kalbintų žmonių teigė, kad nemuša savo vaikų, nebetaiko fizinių bausmių, net jei patys yra tai patyrę vaikystėje. Kai kurie vyresnieji savo pasakojimuose išpažįsta, kad pirmuosius vaikus dar „paauklėdavo“ diržu, bet vėlesniems vaikams tokių priemonių nebetaikydavo. Vieni tokį elgesio pokytį siejo su savo branda ir sąmoningumu, kiti su pasikeitusiomis tėvystės praktikomis ir pakitusiu socialiniu kontekstu, kuriame kur kas paprasčiau be smurto auginti vaikus. Nors keliolika interviu pavyzdžių rodo, kad šeimose vyrai dažniau smurtauja fiziškai, tačiau ar tai įrodo, kad apskritai vyrams kaip apibendrintai grupei galima kabinti smurtautojų etiketes? O kaip tada su tomis smurtavusiomis moterimis – mokytojomis? Psichologinis buvusių mokinukų žlugdymas, savivertės palaipsninis naikinimas – „tu nesugebi“, „čia ne tu parašei, tu negalėjai taip gerai parašyti, sėsk du“, lupimas su liniuote per nagus, ausų tampymas, statymas į kampą prieš visą klasę, berniukų fizinis žalojimas, mergaičių tampymas už kasų. Informantai pasakodavo apie atsiradusį mikčiojimą, nevaldomą šlapinimąsi, beribę baimę atsakinėti prieš klasę, mėginimus žudytis ir įvykusias draugų savižudybes dėl patiriamo mokytojų smurto.

„Devintoje gal klasėje aš buvau, man atrodo. Kas, aš tą formulę taukšt, taukšt, atmintinai iškaliau, pirmą kartą gyvenime, matematikoje, nėra buvę tokių dalykų. Profas jaučiuosi. Pasižiūri mokytoja sąsiuvinį – ne tavo darbas čia, ne tavo galvai. Du. Na, eik ant lentos dar padaryk. Padarau. Nesitiki, ne tavo galvai čia, tu nusirašei, sėsk, du. A, du, tai du, kam man mokytis. Paskui ta pati mokytoja – kubikas nubraižytas su paslėptomis kraštinėmis, tom sienelėm, kur nesimato – ne tavo darbas, sėsk – du. Kam man mokytis. Tu to nesugebi <…>. Man auklytė visą gyvenimą kalė, kad tavo vieta bus kalėjime. Tu iš kalėjimų neišeisi.“ (vyras)

„Oj, pradinė, tai kokia baisi mokytoja buvo. Gryna komunistė. Jėzau, ten ir ausis nuraudavo, ir, žinai, kaip tada būdavo – ateina, aha, kažkieno kojos smirda – greit visi kojas parodyti. Maunatės batus! Yra išvariusi, manęs ne, bet kitus yra išvariusi plauti kojų. Nežinau, antram aukšte ten būdavo koks kambarys ar vonia. Paskui užeidavo koks nors ten utėlių tikrinimas – greit galvas parodyti. Jeigu kokią rado – pyst su plaukais, kas čia dabar!? Ir tėvus iškviesti būdavo. Nereikėdavo juk jokio atsiklausimo, kaip norėdavo, taip elgdavosi su vaikais. Dabar, skirtingai, vaikai mokytojas strojina, tada nieko panašaus nebūdavo. Tai va, lauždavo. Aš buvau ne koks mokinys, žinau. Bijodavau.” (vyras)

„<..> kurį laiką atrodė, kad norėčiau užsiimti kūrybine veikla, literatūra ar kažkuo panašiu, tačiau, kai mokytoja paskelbė visai klasei apie tokius mano sumanymus ir ketinimus, iš manęs buvo išsityčiota viešai mokykloje, aš daugiau nebesakiau niekada nieko panašaus. Niekam. Tai va, tai visi mano norai taip ir liko tokiais kišeniniais reikalais“ (vyras).

„Ir buvo toks laikas, kai ištisai verkdavau ir pas mane namie būdavo tokia dėžutė su servetėlėm, ir aš jau ten ištisai. Nu, dabar, jeigu taip pasižiūrėjus, tai čia visiškai eitų pas psichiatrus jau, nes tikrai ir dėl savižudybės buvo minčių visokių. Mano klasėj daug klasiokių bandė žudytis. Ir buvo toks atvejis, kad mes išgelbėjom vieną mergaitę, nu, tiesiog jinai <…> „Tik jūs niekam nesakykit, nes jūs išrašysit vaikui, nu, Vilko bilietą, – mums taip aiškino , – neturės teisių, negalės turėt vyro. Nu, žodžiu, viskas, jai gyvenimą sugadinsit, jeigu jūs apie tai kam nors papasakosit“. Ir tada mes pačios galvodamos apie tai, kad gal tai būtų lengviausias būdas taip, vat, išeiti, dar vieną paslaptį laikyt, kad, vat, nepasakot. Nu, labai sunkūs laikai buvo.” (moteris)

Bet juk Lietuvoje smurtauja tik vyrai? Ironiškai klausiu, nes peršamas moters aukos ir vyro smurtautojo vaidmuo ganėtinai stipriai prieštarauja visaapimančiai realybei, suredukuoja plataus mąsto problemą į apibendrintus agresyvius vyriškus ir pasyvius moteriškus vaidmenis, nors realiai smurtas neturi nei lyties, nei amžiaus – tiek, kiek vyras pajėgus sulaužyti kito gyvenimą, tiek pat ir moteris tą gali padaryti. Taigi norėtųsi, kad kalbos apie smurto reiškinį, nebūtų tokios vienpusiškos, nekurtų ir neprodukuotų steoreotipinio mąstymo, neklijuotų etikečių ištisai vyrų (kaip smurtautojų) ar moterų (kaip aukų) giminei.

2. Labai dažnai tyrimais įrodinėjama, kad moterų situacija lyginant su vyrų yra prastesnė – laiko mažiau, algų mažiau, postų mažiau. Bet mūsų atlikti interviu rodo, kad tos moterys, kurios turėjo galimybę auginti savo vaikus ir neiti į darbą, dažniausiai (ne visada, bet koks 80-85 proc. iš apklaustųjų) tuo džiaugėsi. Nerimas ateina iš aplinkos (žiniasklaidos, pašnekesių, tyrimų), kurioje jos girdi, kad nebeįsiintegruos, kad neras darbo, kad jų profesinės galimybės sumažės, bet reali patirtis auginant vaiką gana dažnu atveju džiugina ir suteikia kur kas didesnius prasmės ar reikalingumo jausmus, nei tas gyvenimas, kuris buvo prieš tai. Taigi galbūt verta klausti, ar žmogaus vieta darbo rinkoje yra vienintelis žmogaus vertės matas? Ar tik joje atliekama veikla yra svarbi? Žinoma, jei vertiname iš ekonominės subordinacijos pozicijų sakysime, kad taip. Bet jei darbo rinką statysime lygiagrečiai kitoms sritims, tai greičiausiai pamatysime, kad dažnu atveju kai kurių moterų situacija yra net geresnė nei vyrų – jos gali daugiau laiko praleisti su vaikai, jos turi daugiau draugų, dažniau susiorganizuoja įvairų užimtumą, intensyviau mezga kaimynystės ryšius, sukuria joms pagelbėjančių mainų sistemų, kur kas įdomiau save realizuoja ir leidžia laisvalaikį, skaito kur kas daugiau knygų ir aktyviau dalyvauja kultūriniame gyvenime. O vyrai gerokai per dažnai tam neturi laiko, palaipsniui dalis vyrų ne tik laiko nebeturi, bet ir praranda norą bei įgūdžius tai daryti, tampa vieniši t.y. neturi draugų ar gerų bičiulių. Taigi klausimas, kuri lytis šiuo atžvilgiu labiau nukenčia? O gal vertėtų nustoti žmogaus gyvenimo kokybę vertinti tik ekonominių pasiekimų ir socialinio statuso kontekste? Gal tada ir bendruomeninių ryšių kūrimui, slaugai, rūpesčiui rasis daugiau vietos?

„Na, aš iš tikrųjų visus kampus laikau finansiškai. Visą šeimą išlaikau. Nes žmona, kol augo maži vaikai, pagimdė, tai aš jai neleidau dirbti, nu, siūliau nedirbti, negaliu sakyt, kad neleidau, bet aš jai pasiūliau, sakau, nėra svarbiau, kad mama būtų šalia vaikų, tai yra svarbiausia. Žydų kultūroj taip irgi yra. Nes, kur tu eisi, kitus žmones atsivesi, kad jie tuos vaikus auklėtų, prižiūrėtų. Tai mano žmona ilgą laiką nedirbo. Paskui, kai jau paaugo, pradėjo eiti į mokyklą, tai jinai pradėjo ieškoti jau savęs. Kaip baigusi tą , tai jinai daržely pradėjo dirbt. Tai va, vienuolikti metai jau dabar. Bet, kaip jinai mažai uždirba tam darbe, tai jinai šiek tiek sau turi lėšų, o man visa našta yra kita, visa kas. Ir kur gyventi, ir važiuoti, draudimas, visa buitis. Aišku, žmona vaikus labai prižiūri, sveikai juos augino, sveiką gyvenseną labai. Todėl ir sūnus dabar dėl to nori sveiką gyvenseną studijuoti. Praktiškai mėsos nevalgo, sportuoja tenai. Ir žmona tokia labai sveika, sveiką gyvenimo būdą veda. Tai va, kas liečia tą ūkį. Nėra lengva vyrams, kaip visa našta tenka, smagu, kai tu turi kažkokį tai palaikymą, kaip ne vienas esi, bet ką dabar. Gavau tokią naštą, tai… tikiuos, jinai sumažės, vaikai kaip išsilavins, tai jau bus lengviau gyventi, mažiau reikės ir aš būsi laisvesnis visam kam.“ (vyras)

Yra moterų, kurios gali sau leisti dirbti tai, kas joms patinka, nes turi sunkiai dirbančius vyrus, kurie joms sudaro palankias sąlygas tai daryti.

„Bet, jeigu neturėčiau vyro, tai tikriausiai negalėčiau sau leisti tokios prabangos, kaip aš sakau, dirbti mokytoja /nusijuokia/, nes šiaip labai sunku. Na, nebent, aišku, daryt, dirbt papildomai, ten privačiai, kaip dauguma mokytojų daro.“ (moteris)

Taip pat interviu metu pastebėjau, kad yra dalis moterų, kurios renkasi ne tokius darbus, kokių norėtų, o tokius, kuriuos galėtų derinti su vaikų priežiūra. Sakysim-auka? Bet taip pat pastebėjau, kad yra labai daug vyrų, kurie lygiai taip pat dirba ne tuos darbus, kuriuos norėtų, o tokius kuriuose gali daugiau uždirbti, kad finansiškai išlaikytų šeimą. Nebe auka, o tiesiog siekiamybė mūsuose ar ne?

„Dar, sakykim, tų darbų, kurie tau patiktų, kurių norėtum, jų mažesnės finansinės galimybės. O tau vis tiek reikia išlaikyti šeimą, todėl renkiesi tuos, kur daugiau pinigėlių būtų. Nors širdžiai gal mažiau malonus.“ (vyras)

„Grįžau į mokyklą, labai pasiilgau mokyklos kažkaip, vaikų, bet vėl susidūriau su situacija ta, kad negaliu išlaikyt šeimos. Tai ilgai vėl… kiek aš ten, metus padirbau, ir vėl nenoriai, bet turėjau palikti mokyklą. Direktorė nenorėjo išleisti. Sakė, duosiu daugiau pamokų, tik neišeik, bet negali, turi apsaugoti, aprūpinti savo šeimą, tai negali pasirinkti taip. Čia, Lietuvoj yra problema, žmonės gal ir turi tuos pašaukimus, bet jie pagal tuos pašaukimus negyvena, jie priversti dirbti kitus darbus, net Lietuvą palieka, na, čia Lietuvos kasdienybė.“ (vyras)

Buvo pašnekovų vyrų, kurie jautėsi labai nelaimingi savo profesijose, išgyvendavo nerimo priepuolius, milžiniškos atsakomybės jausmus, sveikatos problemas kylančias iš nesaugumo, nemigą ir iš vidaus graužiantį nepasitenkinimą, patyrė diskriminaciją dėl amžiaus ar išsilavinimo nepakankamumo. Keletas jų slapta ieško išeičių, baiminasi savo gyvenimo draugėms pasakyti, jog mėgina keisti profesinę kryptį. Baiminasi ne dėl to, kad jos jų nesupras, o dėl baimės jog renkasi „nevyrišką profesiją“, kurioje į juos keistai žiūrės, dėl to, kad nežino ar uždirbs pakankamai pinigų ir ar paveš finansiškai išlaikyti šeimą. Pastebėjau, jog moterys turinčios sutuoktinius ar gyvenimo draugus, dėl tokių dalykų baiminasi šiek tiek mažiau nei vyrai, tačiau vienišos mamos išgyvena itin stiprius nesaugumo ir pažeidžiamumo jausmus. Vis tik reikėtų pabrėžti, kad nerimas dėl finansų ir ekonominio nestabilumo būdingas visiems nepriklausomai nuo lyties, nes tai yra laikmečio ir esamos socialinės sistemos padarinys.

„Bet mano vyras, jisai visada galvoja, iš kur dar paimti pajamų, kaip turėti daugiau, ir buvo sugalvojęs, ir mašinas bandė pardavinėti, ir jau kaip ir atsigavom, kaip ir atsistojom, ir tada mokesčiai BAAAM, pavėlavo kelias dienas sumokėti mokesčius, tada visos kortelės… …/… O va tada aš mačiau, kaip mano vyras morališkai, nu tiesiog mirė per vieną sekundę, kaip jisai jaučia tą atsakomybę už tuos šeimos finansus ir kaip jam yra sunku: nei kalbėjo, nei valgė, atrodo, kad net kvėpuot sustojo. Nes jis yra tas, kuris… uola šeimos“ (moteris)

„Tai, žodžiu, tai, nu, iš tikrųjų lyg ir sąlygos geros, bet man stresas didelis plius man, turiu, nu, , ane, problemų, <įvardina diagnozę>, ane. Tai ir tas labai man, nu, duodavo žinoti, tiesiog, nu, rėkia, ta prasme <dėl nepasitenkinimo darbu>.“ (vyras)

3. Pakalbėkime ir apie laiką. Taip yra daug tyrimų, kurie rodo, jog vidutiniškai moterys daugiau laiko skiria buities darbams ir vaikų priežiūrai. Ir pati tokius skaičiavimus nesenai dariau, vidurkiai būtent taip ir rodė. Bet tekstai rodė dar kai ką, kad moterys dažnokai daro tiesiog per daug – kontroliuoja šeimos narių laiką ir veiklas, vienu metu norėdamos aprėpti daugybę sričių (grožio, sveikatos, mitybos, švietimo, finansų) linksta į perfekcionizmą, sunkiai atsipalaiduoja. Taip pat pastebima tendencija, kad šiuolaikiniai vaikai daro daug mažiau buities darbų, nei jų tėvai darydavo būdami vaikais, o už juos dirba mamos ir tėčiai. Kita vertus vaikai taip apkrauti įvairiais užimtumais, kad juos ir galima suprasti – pervargsta, persisotina, nebepajėgia ir net neturi laiko išsiugdyti kasdienius rutininius įgūdžius dirbti namuose pvz. plauti indus, siurbti, susitvarkyti, pasiruošti maisto. Taigi verta kelti klausimus, kiek čia veikia vyrų ir moterų darbų pasiskirstymo ir galimybių problematika, o kiek gi svarbi tampa vis labiau įsivyraujanti nesaugumo kultūra, verčianti žmones viską „paimti į savo rankas“ bei naujos tėvystės praktikos – stipriai apkrauti vaikus ugdomosiomis veiklomis ir kontrole, bet labai sumažinti jų savarankiškumą ir pareigas namų ūkio darbuose?

Greičiausiai reikėtų diskutuoti, kur nukeliausime daugindami reikalavimų sąrašus moterims ir vyrams tiek darbo rinkoje, tiek šeimoje, tiek kitose gyvenimo srityse? Matyt reikėtų ieškoti kitokių būdų gyventi. Dabartinės pastangos labiau įtraukti vyrus į šeimas, idant sukurti geresnes galimybes moterims daryti karjeras, o moterims suteikti daugiau finansinės atsakomybės, kad vyrai galėtų daugiau laiko skirti šeimai, sukuria situaciją, kai tiek vyrai, tiek moterys persitempia, nes šiuolaikinio gyvenimo standartai tiek vyrus, tiek moteris verčia būti ir tobulais tėvais, ir tobulais darbuotojais vienu metu. Ar moterys ir vyrai partneriaudami abejose srityse palengvina vienas kito dalią? Daugeliu atveju tikrai taip. Bet gana dažnai koją kiša visai ne lyčių galimybių skirtumai, o bendrai sudėtingėjanti ir kompleksiškėjanti socialinė realybė, kuri užaugina nemažą naštos kuprą pavieniam žmogui. Taigi nepriklausomai ar tai vyras, ar tai moteris pradedama reikalauti kone vienodai daug iš abiejų – jaunystės, sveikatos, gražaus kūno, daugiafunkciškumo, puikių tėvystės įgūdžių, finansinės nepriklausomybės, profesinės sėkmės, nuostabaus laisvalaikio, atostogų 2 kartus per metus, apsiskaitymo, aukštojo išsilavinimo, bet kartu ir amato, technologinio išprusimo, dar gi prisideda ir emocinės sveikatos puoselėjimas, sveika mityba, pilietiškumas ir dalyvavimas, visokių sričių išmanymas – finansų, teisės, medicinos… nusivargo rašyti. Bet jei nusivargo rašyti, tai kaip vis tik nusivargsta to siekti?

I.D.

Perpublikuoti ar kopijuoti šį tekstą be kūrėjų sutikimo yra draudžiama.

***

Kadangi mūsų vakarykštis įrašas sukėlė įvairių reakcijų internetinėje erdvėje, norisi jį paaiškinti:

– Feministinis klipas panaudotas atkreipti dėmesį, kad viskas reliatyvu, galima apversti atvirkščiai ir gausime tą patį. Be a Lady pateikia poziciją iš moterų perspektyvos, lietuviškasis Be a Man – iš vyrų. Abu teisūs. Tik vienas populiarus ir padarytas tikslingai, su dideliais resursais, garsia aktore, nuskambėjęs tarptautiniu lygmeniu, kitas absoliučiai atvirkščias variantas – reakcingas, padarytas „ant juoko“, be biudžeto, nežymus, nepopuliarus, lietuviškas. Tiesiog geras simbolinis pavyzdys, kaip viešojoje erdvėje kalbama apie moterų ir vyrų situacijas.

– Norisi pabrėžti, jog tekstu nebūta jokios minties sumenkinti feminizmą. Vienintelė kritika yra ta, kad Lietuvoje labai daug kalbama apie tai, kas populiariai vadinama „toksišku“ vyriškumu, o apie tokį moteriškumą nekalbama, nors jo ir yra. Kita vertus, pastebima, kad Lietuvoje feministinės idėjos dažnai susiduria su visuomenės pasipriešinimu. Taigi vertėtų paanalizuoti, dėl kokių priežasčių mūsų visuomenė taip sunkiai priima šias idėjas.

– Vakarykštis tekstas nėra mokslinis straipsnis, tai yra refleksija, kuri kviečia diskutuoti ar visada reikia kalbėti apie lytį sprendžiant kartais universalias vyrams ir moterims kylančias problemas? Gal kartais mes turime įvertinti visai kitus aspektus, nesusijusius su lytimi arba nepervertinti lyties faktoriaus kitų veiksnių kontekste? Tekstas taip pat kviečia diskutuoti, ar žmogaus pozicija darbo rinkoje yra vienintelis matas apsprendžiantis jo galimybes ir gyvenimo kokybę, o  galbūt vertėtų pradėti labiau vertinti ir kitas žmogiškas veiklas  analizuojant  vyrų, moterų ar bendražmogiškas situacijas.

– Galimybės ir sąlygos rinktis reikalingos abiems lytims, smurtauja ne tik vyrai ir ne visi vyrai, dėl pasirinkimų apribojimo kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai, tad apie tai taip pat reikėtų daugiau kalbėti. Imant ne teoriškai, o praktiškai tikrai matyti, kad tiek vyrai, tiek moterys pradeda jaustis nepakankamai gerai nei darbe, nei šeimoje, nes visur fiziškai nesuspėja, didėja perfekcionizmas būti gerais visur, auga nerimas ir nesaugumas. Tad ta išplėstų galimybių teorija praktikoje kartais įgyja pačių įvairiausių atspalvių ir juos derėtų pastebėti. Bet tai nėra pasiūlymas mažinti galimybes, tiesiog reikia įvertinti kaip tam tikros idėjos pereidamos į rinką pradeda stimuliuoti žmones, skatinti juos būti gerais visur ir visame kame.

– Įrašu nėra skatinama puoselėti tik tradicinės šeimos vertybes, bet skatinama jų neignoruoti ir jų nediskriminuoti. O pasirinkimų žmonės turi įvairių ir niekas to nekvestionuoja.

Postas nebuvo nukreiptas prieš moterų teisių ar galimybių plėtimą, bet skatina apie jį kalbėti neatsietai nuo vyrų situacijos. Taip pat tekstas niekaip neskatina atmesti Stambulo konvencijos. Vis tik platesniame visuomeniniame kontekste skatiname apie smurtą kalbėti plačiau.