Naujienos

Kodėl mažėja gimstamumas Šiaurės Europos šalyse?

Gimstamumo rodikliai Šiaurės Europos šalyse, kurios ilgą laiką buvo laikytinos siektinu pavyzdžiu, mažėja. Suomijoje, išankstiniais 2019 m. duomenimis, suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,35, kaip rašo savo facebook paskyroje suomių demografė dr. Marika Jalovaara. Nuo 2010 m. nuosmukis sudaro 28 proc. Priminsime, jog demografiškai komfortiška suminio gimstamumo rodiklio reikšmė yra artima 2 (tiksliau – 2,1). Gimstamumas jau beveik dešimtmetį mažėja ne tik Suomijoje, tačiau ir Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje. Kol kas išimtis yra tik Danija (1 pav.).

Gimstamumo rodikliai Suomijoje mažėja nuo 2010 metų, nors nuo 1970-ųjų, keturis dešimtmečius buvo daugmaž stabilus ir pakankamai aukštas, išskyrus keletą trumpalaikių svyravimų (2 pav.).  Tačiau  dabartinė jo reikšmė yra rekordiškai žemiausia.

1 pav. Suminis gimstamumo rodiklis Šiaurės Europos šalyse 1975-2018 ir Suomijoje 2019

Pagrįsto ir aiškaus atsakymo į klausimą kas vyksta su Šiaurės Europos gimstamumu kol kas nėra. Labai tikėtina, kad gimstamumo nuosmukis susijęs su jaunų žmonių sprendimais dėl šeimos kūrimo. Vis daugiau jų gyvena be partnerio, nekuria santuokos ar kohabitacijos.

Suomijoje 2018 m. kiek daugiau nei 40 proc.  33 metų amžiaus vyrų gyveno be partnerės, teigia dr. Marika Jalovaara, ir tai yra net 30 proc. daugiau nei prieš dešimtmetį. Panašaus amžiaus moterų, gyvenančių be partnerio dalis sudaro 35 proc. ir ji taip pat auga (2 pav.).

2 pav. Vienų (nesukūrusių santuokos ar kohabitacijos) 33 metų amžiaus vyrų ir 31 metų amžiaus moterų dalis Suomijoje, 1987-2018

Stokholmo universiteto demografas Gunnaras Anderssonas aptardamas Švedijos padėtį teigia, kad gimstamumo nuosmukiui įtakos negalėjo turėti socialinė ir paramos šeimai politika, nes joje reikšmingų pokyčių nevyko. Švedijos ir kitų Šiaurės šalių paramos šeimai politika laikoma pavyzdine, nes ji padeda vyrams ir moterims derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, o tai, kaip rodo tyrimų rezultatai, ligi šiol teigiamai veikė gimstamumą.

Pasak Anderssono, gali būti, kad visuomenėje išaugo nesaugumo dėl ateities pojūtis ir tai stabdo žmones susilaukti vaikų. Ateitis atrodo nesaugi žvelgiant į ekonomiką, darbo rinką, nusikalstamumą, klimatą, geopolitinę padėtį pasaulyje. Medijose gausu įvairaus pobūdžio žinių, kuriose kalbama apie neaiškią ateitį. Ir nesvarbu, kad ekonominiai indikatoriai yra teigiami, žmonės tai, kas vyksta visuomenėje, gali suvokti visiškai priešingai, teigia Anderssonas populiation-europe.eu.

Livia Oláh iš Stokhomo universiteto Sociologijos katedros mano, kad sprendimus dėl šeimos ir vaikų ypatingai veikia pokyčiai darbo rinkoje. Yra vis daugiau prekarizuoto darbo, trumpalaikių kontraktų, socialiai nesaugaus užimtumo. Visa tai yra šiandieninės jaunos kartos profesinės veiklos realybė ir ji esmingai skiriasi nuo tos, kurioje šeiminio gyvenimo spendimus priiminėjo vyresnės kartos. Prie šių naujų darbo rinkos sąlygų dar neprisitaikė ir socialinė bei paramos šeimai politika.

Parengė Aušra Maslauskaitė. Autorė dėkoja dr. Marikai Jalovaarai už suteiktą informaciją ir leidimą ja dalintis. Tekste taip pat naudota ir www.population-europe.eu medžiaga.  

Išsilavinimas (ne)prieinamas visiems

Žmonių vaikystė susijusi su jų pasiekimais ir išsilavinimo galimybėmis. Amerikiečių sociologai išskiria du vaikų auginimo modelius – organizuotąjį ir natūralųjį. Pirmajam būdingas stiprus tėvų investavimas į vaikus, jie smulkmeniškai rūpinasi kiekviena vaiko gyvenimo sritimi: būrelių lankymu, vaiko savijauta, santykiais su draugais, atmosfera mokykloje. Kartais tokie tėvai vadinami vaikystės vadybininkais, nes vaikų gyvenimus jie kontroliuoja ir įvairiai struktūrizuoja nuo ankstyvų dienų. Antrojo tipo šeimose augantys vaikai šiek tiek primena sovietinių kiemų vaikus su raktu ant kaklo. Jie gyvena savarankišką gyvenimą, o tėvai dažniausiai pasirūpina tik pagrindiniais jų poreikiais, t. y. maistu, saugumu ir pan.
Kurį vaikų auginimo modelį pasirinks šeimos – ne atsitiktinis dalykas. Vaikystės vadyba dažniausiai užsiima vidutinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės, paprastai turintys aukštąjį išsilavinimą. Natūraliuoju būdu vaikai dažniau auga žemesnės socialinės padėties šeimose, kur tėvai turi žemesnį išsilavinimą. Skaityti toliau „Išsilavinimas (ne)prieinamas visiems“

Viduriniosios klasės šeimų kasdieniai gyvenimai kaip verslo modeliai

Kas vyksta su moterimis ir vyrais perkaitusiame pasaulyje? Arba, tiksliau, perkaitusioje Lietuvoje? Kodėl viduriniosios klasės šeimų kasdieniai gyvenimai tampa savotiškais verslo modeliais? O namai ir šeima – fiziniu ir simboliniu moters raiškos lauku?

Gruodžio 10 d. – Tarptautinę žmogaus teisių dieną – projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ tyrėjai – profesoriai Aušra Maslauskaitė ir Artūras Tereškinas kartu su kitų sričių ekspertais dalyvavo diskusijoje apie lyčių vaidmenis ir jų pokyčius Lietuvoje.

Paskaita „Šeimos ir pažeidžiamas gyvenimas Lietuvoje ir svetur“

Gruodžio 4 d., 17.30 val. projekto tyrėja Ieva Dryžaitė kviečia į paskaitą „Šeimos ir pažeidžiamas gyvenimas Lietuvoje ir svetur“, vyksiančią Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kab.)

Remiantis projekto Šeimos ir nelygybės duomenimis, paskaitoje bus siekiama pažvelgti į vadinamuosius šiuolaikinių šeimų „kosmosus“: kasdienio gyvenimo praktikas, iššūkius, darbo ir šeimos suderinamumą ir realias galimybes jį pasiekti, laiko svarbą šeimos gyvenime, tėvystę ir motinystę, emocinį tėvų darbą, šeimų krizes ir būdus jas įveikti.

Kviečiami visi, besidomintieji politikos ir ekonomikos pokyčiais bei jų pasekmėmis šeimos gyvenimui, taip pat ir tie, kurie šeimoje ar partnerystėje mėgina spręsti kasdienio gyvenimo dilemas.

Projekto vadovės interviu vienam didžiausių Austrijos dienraščių „Zalcburgo naujienos“ („Salzburger Nachrichten“)

Projekto vadovės prof. dr. Aušros Maslauskaitės interviu vienam didžiausių Austrijos dienraščių „Zalcburgo naujienos“ („Salzburger Nachrichten“) – „Kodėl net pačios sėkmingiausios moterys ES išgyvena sunkumus“.
Remiantis Eurostat duomenimis, Lietuvoje yra didžiausia moterų mokslininkių ir moterų, užimančių vadovaujančias pareigas, dalis Europos Sąjungoje. Kodėl šie skaičiai apgaulingi?
Profesorė pažymi, kad šią situaciją lemia ne tik demografiniai faktoriai – moterų skaičius šalyje didesnis nei vyrų (Lietuvoje 100 moterų tenka 85 vyrai), bet ir kultūrinės priežastys. Jau keletą dešimtmečių mokslas Lietuvoje yra nepakankamai finansuojamas, todėl jame lieka daugiau moterų, kai vyrai labiau linkę rinktis geriau apmokamus darbus.

Įvyko 5-oji „Kartų ir lyčių“ programos duomenų vartotojų konferencija

Spalio 24-25 dienomis vyko 5-oji „Kartų ir lyčių“ programos duomenų vartotojų konferencija. A. Maslauskaitė joje pristatė stendinį pranešimą, kuriame aptartas šeimos formavimo kelias Lietuvoje ir Baltarusijoje. Pranešimas parengtas remiantis „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ bei „Kartų ir lyčių tyrimo 2020“ 1 bangos, įgyvendintos Baltarusijoje, duomenų analizės rezultatais. Abi šalys reprezentuoja „natūralaus eksperimento“ situaciją, nes po 1990 m. pasuko skirtingais socialinės-ekonominės ir politinės raidos keliais. Perėjimas iš kohabitacijos į santuoką Lietuvoje kitaip nei Baltarusijoje yra diferencijuotas pagal išsilavinimą, tai būdinga vyrams ir moterims.


Prof. Aušra Maslauskaitė

Kelios kartos po vienu stogu

Gyventi kartu su tėvais ar atskirai? Atsakymą į šį klausimą 25–34 metų žmonėms kur kas dažniau pateikia ne pasirinkimo laisvė, o gyvenimo realybė.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, apie trečdalį lietuvių gyvena su tėvais. Jauni žmonės anksčiau atsiskirti linkę Skandinavijoje, o kuo labiau į Europos pietus – tuo daugiau šeimų kuriasi po vienu stogu. Slovakija – šalis, kurioje su tėvais gyvena daugiausia jaunuolių Europoje – 56,6 proc. Danijoje tokių jaunų žmonių – mažiausiai – vos 1,8 proc., Lietuvoje – 33,5 proc.

Projekto vadovės prof. dr. Aušros Maslauskaitės ir dr. Sigitos Kraniauskienės interviu žurnalui Savaitė.

Antra pamaina vis dar priklauso moterims

Kas jūsų šeimoje yra atsakingas už drabužių priežiūrą? Valgio gamybą? Švarą namuose? Kas rūpinasi, kad visi šeimos nariai nueitų ten, kur turi nueiti, ir turėtų viską, ką reikia turėti? Arba kitaip – kas dirba antrą pamainą?

Iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti privatus šeimos reikalas – kaip sutarė du suaugę žmonės, taip ir pasidalijo, ne mums į kitų gyvenimus lįsti. Tik ne viskas taip paprasta. Namų ūkio ir vaikų priežiūros darbų pasidalijimas turi įtakos kur kas svarbesniems procesams visuomenėje, pavyzdžiui, demografiniams šalies rodikliams – kiek šeimos nusprendžia turėti vaikų, darbų pasidalijimas taip pat susijęs su skyrybų rodikliais.

Projekto vadovės prof. dr. Aušros Maslauskaitės interviu žurnalui Savaitė.