„Nes taip reikia daryti“ arba kaip tampame lietuviais katalikais?

Lietuvos gyventojų dauguma save laiko Romos katalikais, tačiau tarp jų praktikuojančių katalikų yra mažuma. Anot britų sociologės Abby Day, savęs priskyrimas religinei bendruomenei nebūtinai sietinas su asmens religiniu gyvenimu ir dažniau išreiškia asmenines nuostatas pabrėžiančias, kas nesu, nei kas esu iš tikrųjų. Į klausimą, kaip Lietuvos gyventojai tampa Romos katalikais, sudarančiais daugumą, pabandysime atsakyti pasitelkdami Vytauto Didžiojo universitete Socialinių tyrimų centre vykdomo mokslinio tyrimo projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“, kurio metu analizuojamos viduriniosios kartos, gimusios 1970-1985 metais religinės vertybės, jų perdavimo jaunajai kartai procesai, duomenis.

2019 m. surinktų empirinių duomenų – 88 pusiau struktūruotų interviu analizė leidžia teigti, kad vidurinės kartos atstovai linkę taip pat save priskirti Romos katalikams ir tuo pačiu pabrėžia, jog taip reikia, taip yra priimta ir jie nėra linkę ieškoti inovacijų nusistovėjusioms tradicijoms – lietuvis, vadinasi, katalikas. Tuo tarpu religinės praktikos dažno vidurinės kartos atstovo/ės pasakojimu apsiriboja esminiais ritualais. Krikštas, pirmoji komunija, santuoka ir laidotuvės tampa pagrindiniais gyvenimo įvykiais, kurių metu susiduriama su religija. Toks religinis gyvenimas paveldimas iš tėvų kartos, kur religijos praktikos taip pat buvo retos.

Religinės socializacijos teorijos įžvalgos gali paaiškinti religine prasme homogeniškų, stabilių ir nuoseklių visuomenių religinį gyvenimą. Homogeniškose religine prasme visuomenėse asmenys turi mažai progų susidurti su kitų religinių tradicijų atstovais, tad jų religinis gyvenimas nėra kvestionuojamas. Tuo tarpu religine įvairove pasižyminčiose visuomenėse kiekvienas religinis pasirinkimas priklausyti tam tikrai religinei bendruomenei gali būti kvestionuojamas iškylančiomis pasirinkimo alternatyvomis. Atrodo, jog ir Lietuvos kaip katalikiškos visuomenės egzistavimą galėtų paaiškinti religinės socializacijos teorija – būti kataliku yra dažniausiai nekviestionuojama socialinė norma, viešajame gyvenime dominuoja Romos katalikų bažnyčia.

Išanalizavus religinės socializacijos procesus informantų naratyvuose paaiškėja, kad dažniausiai religijos vertybių perdavimu ateinančioms kartoms rūpinasi močiutės. Informantų močiutės rūpinosi jų įreliginimo procesu – vedėsi į bažnyčią, ruošė sakramentams, tuo tarpu tėvų karta nebuvo religingi ir dažniausiai vaikų religiniu gyvenimu nesirūpino. Informantams susilaukus vaikų, jų religine socializacija taip pat dažniausiai rūpinasi močiutės ir seneliai. Tai yra tie patys jų tėvai, kurie dažniausiai neskyrė dėmesio savo vaikų religinei socializacijai. Religinės socializacijos tapsmo senelių kartos užsiėmimu procesą gali paaiškinti tėvų kartos užimtumo tendencijos. Tradicinėse visuomenėse religinių vertybių perdavimu naujoms kartoms rūpindavosi moterys, šiuolaikinėse visuomenėse vis daugiau moterų dirba, todėl, kaip pastebėjo sekuliarizacijos teoretikai, jos nebeatlieka ir tradicinės religinių vertybių perdavimo funkcijos. Viduriniosios kartos vyrai taip pat vis dar būtų linkę perduoti religinę socializaciją į moterų rankas. Tad modernizacijos procesai, tokie kaip socialinė diferenciacija, lyčių lygybė lemia, kad vyresniosios – senelių kartos vaidmuo perduodant religines vertybes jaunajai kartai tampa itin svarbus. Vis dėlto, šiuolaikinėse šeimose dažniausiai seneliai negyvena kartu su anūkais, todėl religinės socializacijos procesas dažnu atveju tampa fragmentišku ir proginiu, t.y. vykdomu per šeimos ir religines šventes, vaikų atostogas ir gana neretai virsta tam tikru socialiniu spaudimu tėvams pasirūpinti vaikų religine socializacija – pakrikštyti, privesti prie pirmos komunijos. Religinių vertybių perdavimas dažnam viduriniosios kartos atstovui tampa tam tikra našta ir iššūkiu, reikalaujančiu nemažų laiko išteklių. Dėl šios priežasties dažnai apsiribojama pokalbiais apie religines vertybes, be praktikos, t.y. nesilankoma religinėse apeigose.

Apibendrinant pirminę tyrimo duomenų analizę, galime matyti viduriniosios kartos religingumo bruožus atspindinčius ir visuomenės daugumos nuostatas religinių vertybių atžvilgiu. Katalikybė yra matoma kaip savaime suprantama lietuvio gyvenimo dalis, tačiau apsiribojama savęs priskyrimu šiai bendruomenei bei pagrindiniais ritualais, sietinais su gyvenimo įvykiais, tokiais kaip gimimas, šeimos kūrimas bei mirtis.

Milda Ališauskienė