Naujos skyrybų tendencijos: grįžtame prie stabilesnės šeimos?

Lietuvos statistikos departamentas vasaros pabaigoje paskelbė 2017 m. demografinius rodiklius. Skyrybų rodikliai penktus metus iš eilės mažėja. Ką slepia ši tendencija? 

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos statistikos departamento duomenų bazę

Lietuvos gyventojai skiriasi gausiai jau daugiau nei pusšimtį metų. Esame tarp ES šalių pirmūnių ir, tiesa sakant, neužleidžiame dar Sovietų Sąjungoje turėtų lyderių pozicijų. Tačiau pastarųjų kelių metų duomenys rodo, jog galime iškristi iš šios lygos. Kad ir kaip džiugi iš pirmo žvilgsnio pasirodytų ši tendencija, tikėtina, kad ji nerodo augančio šeimos stabilumo.

Naujausi šeimos demografijos rodikliai byloja, kad 2017 m. suminis ištuokų rodiklis Lietuvoje pasiekė 0,38 ribą. Paprastai tariant, tai rodo, kad maždaug 38 proc. santuokų baigsis skyrybomis. Aptariamas rodiklis nuosekliai mažėja paskutinius penkerius metus nuo 2012, kuomet siekė 0,45 ir sugrąžina į padėtį, kuri buvo iki 1990-ųjų (1988 m. šis rodiklis irgi buvo 0,38). Atrodytų, lyg ir užbaigėme ilgą trijų dešimtmečių ciklą. Nors jame buvo labai trumpų momentų, kuomet skyrėmės mažiau (1994 m. -0,32), tačiau bendrai, ištuokų gausėjo ir ypač 2000-2007 m., kai suminis ištuokų rodiklis pasiekė istorines aukštumas. 2007 m. jis prognozavo ištuoką bemaž kas antrai santuokai (48 proc.). Atidžiau pažvelgus į suminio ištuokų rodiklio kreivę nesunku jos kaitą susieti su išgyventais makroekonominiais ciklais. Ekonomikai augant ištuokų gausėja, o recesijos periodu – mažėja. Šio šimtmečio trajektorija puikiai patvirtina minimą dėsningumą. 2008 m. skyrybų ženkliai sumažėjo, tačiau paskesnius kelerius metus – vėl gausėjo. Vis tik paskutiniųjų penkerių metų tendenciją vargu, ar galima sieti su ekonomikos būkle. Ekonominės raidos ir ištuokų kreivės išsiskiria.

Ką gi, tuomet, atrodo, turėtume pagrindo nusiteikti gana optimistiškai ir daryti išvadą, kad nors vis dar gausiai, bet rečiau skiriamės. Be to, stebime ne trumpalaikį svyravimą, bet galbūt tvaresnę tendenciją. Atrodytų, šeima įgauna daugiau stabilumo, o tai, pozityvus ženklas vertinant vaikų, moterų ir vyrų gerovę. Džiugiai galėtume viltis, kad valstybėje ir visuomenėje vyksta kažkas perspektyviai gero: galbūt veikia paramos šeimai politika, o gal vertybiniai ir socialiniai lūžiai sietini su šeimos gyvenimu.

Vis tik, kad ir kaip būtų apmaudu, šias mažorines gaidas tenka keisti į minorines, jei ištuokų rodiklius apmąstysime kiek platesniame kontekste, kuriame įvertinsime kaip kuriamos santuokos ir kas dažniau skiriasi.

Žinome, kad jau maždaug nuo 2000-ųjų Lietuvoje dauguma žmonių šeimyninį gyvenimą pradeda ne nuo santuokas, bet nuo gyvenimo kohabitacijoje (ne-santuokoje). Vėliau – dalis jų susituokia, o dalis – ne. Kodėl? Ne todėl, kad nenorėtų. Santuoka mūsų visuomenėje tebėra asmeninio gyvenimo siekis ir  „normalus“ šeiminio gyvenimo būdas. Tačiau norint susituokti privalu peršokti kelis barjerus: įsitvirtinti profesinėje srityje, užsitikrinti pajamas ir įsigyti būstą. Jų įveikimas apvainikuojamas santuoka. Deja, bet dalis jaunų žmonių užstringa ties vienu, kitu ar visais barjerais. Ir tai nėra tik asmeninių ydų, o ir struktūrinių, visuomeninio plano, problemų pasekmė. Nesunku nuspėti kuri jaunų žmonių grupė turi daugiau šansų peršokti minėtus tris barjerus. Kiti gi priversti bandyti dar ir dar kartą, o pakeliui, labai tikėtina, nutraukti nesantuokinę partnerystę, su viltimi sukurti naują. Taigi, tuoktis norima, bet ne visi tai gali. Vadinasi, dalis lieka nesusituokę ir tai yra specifinės socialinės grupės.

Kitas svarbus dalykas, padedantis interpretuoti ištuokų rodiklius, yra skyrybų rizikos pasiskirstymas visuomenėje. Jau kuris laikas daugelyje išsivysčiusių šalių, o taip pat ir Lietuvoje, fiksuojama, kad tvaresnės santuokos yra tų, kurie mėgaujasi socialiniu-ekonominiu saugumu, taigi turintys aukštesnį išsilavinimą, geresnes profesines pozicijas.

Dabar belieka sudėti detales į visumą. Lietuvoje mažėjantys ištuokų rodikliai, labai tikėtina, rodo, kad santuokas vis rečiau sukuria tie, kurie turi didesnę riziką išsiskirti. Taigi, krentanti skyrybų kreivė nėra augančio šeimos stabilumo ženklas. Ji – gretutinis produktas pasikeitusio šeimos kūrimo modelio bei jo raiškos ypatumų  skirtinguose socialiniuose sluoksniuose.

Parengta prof. dr. Aušros Maslauskaitės