Mamos diena trunka ištisus metus

Šį kartą atlikome mamos dienos namų darbus bei paruošėme jums Šeimos ir nelygybės tyrimo pašnekovų pamąstymų, prisiminimų bei pasakojimų trupinėlių apie mamas. Trupinėliai, nes nepilni, fragmentuoti ir iškarpyti, tačiau juos plėtojant gaunasi spalvingi gyvenimai, kuriuose tiek mamos, tiek tėčiai buvo svarbūs dailininkai parenkant spalvas.

Milžiniškas surinktos informacijos kiekis atskleidžia savitas motinystės praktikas seniau (pašnekovų tėvų tėvystės būdai) ir dabar (pačių pašnekovų tėvystės stiliai). Kai kas skiriasi, kai kas panašu. Pavyzdžiui dėl išsilavinimo bei pamokų ruošimo ir dabar, ir seniau labiau pergyvendavo mamos, nei tėčiai. Dabartiniai tėčiai gal kiek dažniau nukeliauja į mokyklų susirinkimus nei tai darydavo jų tėčiai, tačiau vaikų švietimas ir išsilavinimas vis dar yra moterų veiklos baras, tik dabartiniu metu stipriai suintensyvėjęs. Retsykiais primena ramų keliavimą mokymosi labirintais, bet neretai ir rimtas lenktynes. Šią tendenciją ypatingai atskleidžia kitas tyrimas, kurio metu buvo kalbinti darželių vadovai, matantys situaciją kiek iš šalies. Jie pastebi, kad kuo tolyn, tuo reikalavimų sąrašas vaikų ugdymui ir švietimui, ateinantis iš tėvų, darosi vis didesnis, sudėtingesnis, intensyvesnis ir nerimastingesnis.

– O kaip jums atrodo iš kur ateina tas tėvų nerimas?
– Nežinau. <…> Aš tik galvoju, gal dėl to, kad mūsų visuomenė tokia jauna, tokia rinkos ekonomikos sąlygomis gyvenanti, galvojanti, kad visur ir visame kame už save reikia kovoti, būti stipriu, turėti begalę kompetencijų, tai reikia daryti nuo mažens. Nors mes aiškiai sakome <tėvams>, kad pirmiau užauginkite stiprią asmenybę ir jūs viską suspėsite, jie mano, kad kažką praleis, jie ateina ir sako, kad du metai vaikui, o jie jau pavėlavo. Viešpatie, na kur pavėlavo? kažkas yra baisaus. Paskui mes matome perdegusius pirmokus, perdegusius paauglius, nežinančius ką daryti, nes kažko reikia daug, kažko reikia ypatingo, nes reikia turėti didelius tikslus, bet čia yra baisu… visuomenė turi daug problemų. (darželio vadovas)

Kai mūsų kalbinti informantai buvo vaikai, jie tam tikrose kasdienėse situacijose buvo kur kas savarankiškesni nei dabartiniai jų vaikai. Būdami maži dažniau savarankiškai keliaudavo į mokyklą, rūpindavosi sesėmis ir broliais, tvarkydavo namus, patys užrakindavo ir atsirakindavo namų duris bei važiuodavo autobusais į būrelius. Dabartinius vaikus kur kas dažniau visur lydi suaugusysis. Taigi šiame kontekste laisvė įgauna įdomius atspalvius. Seniau, pašnekovų vaikystės metu, ji reiškė nevaržomus žaidimus gatvėje su kaimynų vaikais, važinėjimą dviračiais bei nuotykių paieškas nesaugomose gamyklų ar sandėlių teritorijose. Dabar vaikai dažniau neria į technologijas bei kur kas daugiau ir intensyviau dalyvauja įvairioje užklasinėje veikloje. O dviračius mina drauge su tėvais tik savaitgalio žygiuose. Vaikų priklausomybė nuo telefonų ir kompiuterių – gana dažna problema paauglius auginančių šeimų namuose. Kalbėdami apie tai tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai, o iš bejėgystės gimsta nemažai problemų – prastėja santykiai su vaikais, atsiranda nerimas, pyktis, nežinojimas ką daryti, didėja kontrolė.

Iš pasakojimų matyti, kad dabartinės mamos dažniau ruošia maistą, rūpinasi vaikų drabužiais, pamokomis, dienos grafikais, tvarko namus, nei tėčiai. O vyrai yra nereti svečiai parduotuvėse, dažnokai apsiima logistinius darbus – nuvežti, parvežti, pristatyti, nupirkti bei pagalbininkų namų ruošoje vaidmenis. Tyrime buvo šeimų, kurias nuoširdžiai nustebino klausimas apie darbų pasidalijimą, nes jie šio klausimo savo šeimoje nekelia – kas ką gali, tas tą daro. Svarbus skirtumas tarp kartų yra tas, kad seniau dažna šeima turėdavo sodus ir kaimus, tad vyrai nemažai dirbdavo žemės ūkio bei namų statybų darbų, o moterys namuose, daržuose ir gėlynuose. Dabar toks darbų pasiskirstymas aktualus tik žemės sklypų ar sodų, kuriuose ne tik veja žaliuoja, turinčioms šeimoms. Miestiečiams neturintiems sodų lieka daugiau laiko kavinėms, barams, batutams, parkams ar kompiuteriams.

Bendravimo, jausmų bei meilės prisipažinimų dabartinėje motinystėje tarsi daugiau. Dabartinės mamos, o ir tėčiai, labai rūpinasi vaikų jausmais bei emocijomis. Negali sakyti, jog seniau jų tėvams šie dalykai mažiau rūpėjo, greičiausiai jie tiesiog mažiau apie tai kalbėdavo, buvo daugiau tylos ir užsisklendimo.

O štai apačioje žadėtieji mūsų pašnekovų prisiminimai apie mamas, kiekvieno gyvenime turėjusias ar tebeturinčias labai svarbų vaidmenį.

Sveikiname su mamos diena, kuri trunka ne tik ištisus metus, bet ir visą gyvenimą.

***
Viena vertus, žiūriu aš į save ir žinau, kad be mamos atsidavimo didelio, aš nebūčiau ten, kur esu. <…> Ir mano mama, kaip suprantu, turėjo tokį supratimą, kad viskas bus gerai. Nereikia čia per daug verstis per galvą, susitvarkys tas vaikas ir viskas čia bus gerai su juo. Ir va. Bet aš jau kitaip darau.

Mama tikrai labai rūpinosi, sirgo už mus, kaip sakant, mus ten… Dėl mūsų stengėsi, bet jinai tiesiog nebuvo pajėgi dėl tam tikrų, nu, asmenybės, gal charakterio, kažkokių tai bruožų įžvelgti vat kažkokius tai, nu, tokius troškimus, dvasinius kažkokius.<…> nu tėvas tokią nuovoką turi jisai iki šiol tiesiog.

Mano mama irgi buvo ta, kuri, kaip aš sakau, pagrindinis šeimos sraigtas. Jo nelieka, tas variklis sugenda ir viskas, ir visa šeima sustoja, nes dažnai taip būna, kad kažkuris žmogus… Dėl kažkurio žmogaus laikosi visi santykiai ir jis tas yra kertinis akmuo, kuris išlaiko. Ir, kai jo nėra arba, tarkim, kad ir neliktų, būtų, sakykim, nu, pfu pfu pfu, bet jeigu tėčio būtų nelikę ir būtų gyvenus mama, tai ta šeima būtų ir toliau buvus tokia panašiai, tiktai, nu, bet, kad, nu, to vieno sraigtelio tik nėra, o dabar jau viso variklio nėra.

Mudvi patapome didesnės draugės po mano skyrybų, po visos šitos, vat, situacijos jinai atėjo į mano gyvenimą tokia ta tikrąja mamos prasme, žinai. Aš jos taip, vat, nejaučiau niekada…

Kalėdas mano mama visada darydavo ir būdavo labai gražios. Mama valgyt labai skaniai gamino, ji ten kulinarijos mokyklą buvo baigus. Visada žavėjausi, kai jinai iš nieko padarydavo, nu, ir taip greitai, ir taip, ir taip skanu viskas, tik ji retai tą darydavo. Nu, vat, šventėm tai jinai paruošdavo, tai būdavo aš laukdavau, nes žinojau, kad bus labai skanu viskas. Ir būdavo stalas didžiulis, ir suvažiuodavo seserys jos su vaikais. <…> Nu, mama, tokia ji buvo, tokia energinga, tokia užvedanti, suburianti, tokia, vat. Tai, vat, jinai ir suburdavo tą šeimą aplink save, nes, nu, buvo priimta ir gimtadienius švęsti, ir visokius restoranus užsakinėdavo, ir, nu, tai buvo įprasta, tai buvo norma, jo. Ir Kalėdos, ir Nauji metai, ir Velykos – nu, viskas būdavo švenčiama su stalais dideliais, su… Buvo daug tokių šeimos susitikimų, labai daug būdavo tikrai.

Po to, man atrodo, vėl metai praėjo ir tada jau pastojau, ir tada man jau buvo baisu pasakyti, kad aš nenoriu čia to vaiko, nes mama tiek daug kyšių nešė gydytojui, taip čia stengėsi, kad aš jau galėčiau pastot, o dabar čia aš pastojau ir aš nebenoriu, nu, negal… Vėl, nu, kad išlaikyti tą santykį su mama, kad… /Atsidūsta/. Vėl aš nutylėjau ir aš nieko nepadariau, ir… Gimus vaikui, vaikui buvo metai keturi mėnesiai – mama mirė. Ai, dar iki mamos mirties buvo momentas, kai aš norėjau skirtis, nes vyras turėjo su alkoholiu problemų ir agresyvus darydavosi girtas. Ir aš norėjau skirtis, bet mama, nu, mama tiesiog mane įkalbėjo, prašė palaukti, prašė neskubėti, tuomet aš jos paklausiau.

Man labai patikdavo, kai aš sirgdavau. Arba mama dabar tik papasakojo, kad kartais, sako: „Ai, galvodavau žiemą kokią irgi, žinai, pabūsiu su tavim namuose“. Tai pasiimdavo nedarbingumą ir aš guliu lovoj, man mama skaito pasaką, taip jauku, vat, va, tą prisimenu.

Mama daugiau, daugiau mama, tėvukas mažiau. Kažkaip net taip ir šnekėdavo, kad taip mano mama sakydavo, kad tėvukas, jis… Maži būdavom vaikai: „Nu, va, čia praaugsi, aš tada“. Praaugs, praaugs ir taip ir neatėjo tas laikas /juokiasi/, kada, nu, jisai, ale, jau imsis reikalų, bet… O mokykloje daugiau mama. / Ir su manim konkrečiai pradinėse klasėse mama labai su manim užsiėmė, pamokas padėdavo ruošt. Dar aš net, man atrodo, visas tas keturias klases gal net ir penketais baigiau dėka jos, bet man buvo bloga nuo to, nuo to jos padėjimo, šiaip man taip buvo nuobodu, nu… Nepatiko. Ir aš dabar turbūt visai kažkokį kitą požiūrį, lankstesnį turėsim su savo vaikais.

Kalėdos, Kūčios – taip, vaikystėj būdavo, būdavo, jo, Kūčios, Kalėdos, taip, tos. Plotkelės iš bažnyčios <…> Mama čia daugiausia, tas tradicijas jau mama palaikydavo, tėvas – ten jam nelabai buvo, neįdomu.

Mama labai, ta prasme, rėkdavo labai.
T. Mama?
I. Taip. Labai rėkdavo, bet daug ką leisdavo.
T. O rėkdavo dėl ko?
I. Nu, dėl beleko.

Aš manyčiau, taip. Sakykim, gal tėvukas jaunystėje ten jis biški daugiau paklysdavo, bet visą tą tvarką išlaikė mama. Šiai dienai aš sakyčiau, kad tas vedlys buvo mama daugiau. Tėvas primanus, jis išgalvodavo, primanydavo, bet visą tą tvarką palaikydavo mama. Aš sakyčiau, kad daugiau mama tą vaidmenį atliko ir to auklėjimo. Tėvukas gal, sakykim, jautresnis, bet jis toks karštesnio būdo, o mama ji tokia daugiau, aš gal sakyčiau, iš senelio toks palikimas, mamos tėvo. Jie paėję [kilę] iš devynių vaikų šeimos, bet aš sakyčiau, skiriasi tas žmonių mentalitetas, kad sugeba kažkaip perteikti, kad reikia daryti būtent taip, o ne kitaip, ir būtinai turi klausyti. Jeigu ten biški kažko trūksta, ten biški dadeda, jei reikėjo, tai gal ir griežčiau biški, bet mokėjo išlaviruoti kažkaip.

<…> manęs neaugino mano mama nuo keturių metukų. <…> ir tiesiog ko negavau iš savo mamos, kuri manęs neaugino, tą aš atiduoti stengiuosi savo vaikams. <…> Aš jau užaugau, nuoskaudas palikau šone, aš jau, gerai to, 11 metų esu pati mama, ir kiek sakau, likimas kiekvienam atseikėjo savo, bet na. <…> žodžiu, tiesiogine to žodžio prasme nebijau pasakyti, kad mama buvo žiauriai nusivalkiojus, ir jai vyras buvo svarbiau negu vaikai. Tai yra tokia realybė ir aš nebijau to pripažinti. Nes, nu…

Mano gyvenime tikrai aktyvi ir čia tikriausiai mano buvo svarbiausias žmogus, kol jinai buvo gyva, o mama mirė penkiasdešimt vienerių <…>. Čia buvo labai sudėtingas man periodas, bet, nu, kaip supranti, iki tol jinai visą laiką su manim, visą laiką… Nereguliavo, jinai labai buvo taktiškas žmogus, nereguliavo mano gyvenimo, mano merginų, susidomėjimo kažkuom, viskas palaikydavo… mama pasiklausė mano muzikos, o ten buvo amerikietiškas repas, ten Dieve, Dieve… Pasiklausė, pasakė: „Nu, jeigu tau patinka…“ Ir tokio pobūdžio pas mane visą laiką, „jeigu tau patinka, jeigu tu turi tam poreikio – pirmyn“ <…> aš niekada nevėluoju niekur, ta prasme, niekur nevėluoju.<..> Nu, čia, vat, nu, niekada nevėluot – čia mamos punktualumas ir tokie pobūdžiai. Tai va, pas mus buvo svarbiausia. Svarbiausia iš mano mamos paauglystės kriterijų – aš prisimenu vienas, kad jeigu tu kažkur lieki, kažkur nueini – paskambini, kad tu gyvas. Viskas, daugiau nieko iš manęs nebereikalaudavo. Ir, žinoma, aš vaikystėj ir prigerdavau kažkur, kažkur su vaikinais baliavojau, nu, ko tik nebuvo tuo laikotarpiu. Visą laiką aštuntą valandą vakaro aš skambinu mamai, sakau: „Aš negrįžtu, bet aš gyvas, aš rytoj tau aštuntą valandą ryto paskambinsiu“. „Daug negerk“. „Daug negersiu“. Viskas, tokie pokalbiai. Ta prasme, nieko nedraudė, bet bet bet bet… Va, ir mano šeimoj niekada nedrausdavo mano draugų, kas yra labai, mano atžvilgiu, geras žingsnis iš tėvų, nes pas mane pastoviai namuose buvo draugų ir niekam jie nekliudė, nu, nekliudydavo nei mamai, nei niekam.

Va, beje, įdomus klausimas, kalbant apie mano tėvus, vienas dalykas, kuris man buvo visą laiką keistas ir nelabai aš galiu… Net ir dabar nelabai aiškiai suprantu, tai, kad mano tetė niekada neturėjo savo pinigų. Ta prasme, mano mama visą laiką būdavo sąskaitininkas, kuris duoda tiek, kiek reikia, nu, tam, žinai, klausimui, bet tėtis <..>. Ir tada mama jau, taip sakant, paskirstydavo. Tėvas niekada neturėdavo laisvų savo tokių pinigų, žinai, kad su kuriais galėtų daryt ką nori.

<…> mano mama labai tokio, nu, turbūt stereotipiškai pavadintum vyriško charakterio, pagal dabartinius standartus, tai, va, sakytum, kad jinai tokia gana… Jinai visur dalyvaudavo, visur, nu, turbūt didesne dalimi daug kur priiminėdavo sprendimus <…> tai pamenu, kad, pavyzdžiui, būdavo, jeigu noriu, kad kur nors išleistų mane su draugais, ten ar į diskoteką, ar kur nors, aš visada mamos turėdavau prašyti, nes, nu, tėčio balsas nebūdavo /nusijuokia/ toksai svarbus, turėdavau su ja susitarti.

Parengė ir citatas atrinko Ieva Dryžaitė