Kaip ilgai trunka kohabitacija Lietuvoje iki nusprendžiama susituokti arba skirtis

Kohabitacija arba nesantuokinis gyvenimas kartu šiuolaikinėje visuomenėje yra vienas iš esminių šiuolaikinės šeimos transformacijas apibūdinančių bruožų, minimas greta vėlėjančio amžiaus tuokiantis, susilaukiant vaikų ar dažnų skyrybų. Daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje, kohabitacija jau nieko nestebina ir dažnai teigiama, kad dėl įvairių aplinkybių viename ar kitame gyvenimo kelio raidos etape kohabituoja nemaža dalis jaunų asmenų (Perelli- Harris ir Bernardi 2015).

Tačiau kohabitacijos vaidmuo šeimos formavimo procese yra kompleksinis ir įvairialypis. Skirtingiems individams kohabitacija reiškia skirtingus dalykus, o ir pasirinkimo priežastys gali būti skirtingos (Hiekel 2014). Kohabitacijų virsmas santuokomis ar jų iširimas, leidžia identifikuoti kohabitacijos vietą šeimos kūrimo procese bei atskleisti kaip kinta pirmosios partnerystės formavimo tendencijos skirtingose kartose. Ankstyvas kohabitacijų perėjimas į santuoką – kai kohabitacija praktikuojama palyginti trumpą laiką ir tuomet tuokiamasi, leidžia daryti prielaidą, kad kohabitacija tėra įžanga į santuoką, kai kohabituojama dėl ekonominių aplinkybių ir santuokos institutas išlaiko dominuojančias pozicijas šeimos formavimo procese. Ir priešingai, jei kohabitacija iki santuokos trunka pakankamai ilgai, galima teigti, kad santuoka praranda dominuojančią poziciją šeimos formavimo procese ir kohabitacija prilyginama santuokai bei tampa santuokos alternatyva (Hiekel 2014). Kohabitacijos trukmė iki iširimo taip pat reikšmingai papildo žinias apie kohabitacijos vietą šeimos kūrimo procese ir ilgai trunkanti kohabitacija iki iširimo taip pat labiau leidžia paremti prielaidą apie tai, kad kohabitacija tampa santuokos alternatyva, kai trumpalaikė ir išyranti kohabitacija labiau tapatinama su susitikinėjimo procesu.

Remiantis projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ duomenimis, galima teigti, kad Lietuvoje absoliuti dauguma (apie 75 proc.) pirmų partnerysčių, prasidėjusių kaip kohabitacija, perauga į santuoką per 10 metų nuo kohabitacijos pradžios. Taip pat galima teigti, kad su  kiekviena jaunesne kohorta ilgėja laikas praleistas kohabitacijoje iki santuokos ir šis skirtumas statistiškai reikšmingas tarp skirtingų gimimų kohortų (1 pav.). Vyresnėje 1970-1974 m. gimimo kohortoje daugiau nei pusė partnerysčių perauga į santuoką per mažiau nei metus ir medianinis kohabitacijos perėjimo į santuoką laikas yra 9 mėn. Jaunesneje, 1975-1979 m. gimimo kohortoje, medianinis kohabitacijos išlikimo laikas pailgėja beveik 5 mėn., kai jauniausioje, 1980-1984 m. kohortoje, net pusė kohabituojančių asmenų kohabituoja iki 1,5 metų.

1 pav. Laikas kohabitacijoje iki santuokos per 120 mėnesių nuo pirmos partnerystės, mėnesiais pagal kohortas. (Šaltinis: Šeimų ir nelygybių tyrimas, 2019).

Nors absoliuti dauguma kohabituojančių asmenų galiausiai susituokia, tačiau vis dėlto apie 25 proc. kohabitacijų neperauga į santuoką arba išyra. Galime teigti, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys Lietuvoje tarp kohabitacijos iširimo ir gimimo kohortos (2 pav.). Ilgiausiai iki partnerystės iširimo kohabitavo 1970-1974 m. gimimo kohortos ir medianinis laikas iki iširimo yra lygus maždaug 5 metams, kai jauniausioje kohortoje medianinis laikas nuo kohabitacijos iki partnerystės iširimo lygus beveik 3 m.


2 pav. Laikas kohabitacijoje iki iširimo per 120 mėnesių nuo pirmos partnerystės, mėnesiais pagal kohortas. (Šaltinis: Šeimų ir nelygybių tyrimas, 2019).

Apibendrintai galima teigti, kad Lietuvoje sparčiai daugėjant pirmą parnerystę kaip kohabitaciją pradedančių asmenų ir vidutinei kohabitacijų trukmei su kiekviena jaunesne kohorta ilgėjant, vidutinė trukmė kohabitacijai peraugti į santuoką su penkiamete grupe padidėja 4,5 – 5 mėn. (nuo 9 mėn. 1970 -1975 m. iki 18 mėn. 1980-1984 m.). Antra vertus, kohabitacijų tranzicija į iširimą su kiekviena penkmečiu jaunesne kohorta trumpėja maždaug 7 mėnesiais.

Taip pat galima teigti, kad jaunesnė karta Lietuvoje kohabituoja vis ilgiau ir tai jau leidžia daryti išvadą, kad kohabitacija Lietuvoje įsitvirtino kaip šeimos kūrimo startas ir vis didesnė dalis asmenų neskuba susituokti.

Irma Dirsytė

Literatūra

  1. Perelli-Harris, B. and Bernardi, L., 2015. “Exploring social norms around cohabitation: The life course, individualization, and culture Introduction to Special Collection:“Focus on Partnerships: Discourses on cohabitation and marriage throughout Europe and Australia”. Demographic Research 33: 701-732.
  2. Maslauskaitė, A., 2009. “Kohabitacija Lietuvoje: šeimos formavimo etapas ar „nauja šeima” In Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės, ats. Red. V. Stankūnienė ir A. Maslauskaitė. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 37-98.
  3. Hiekel, N., 2014. The different meanings of cohabitation across Europe: How cohabiters iew their unions and differ in their plans and behaviors. Amsterdam University Press, Thèse.
  4. Therneau T., 2020. “A Package for Survival Analysis in R. R package version 3.1-12.“ Prieiga per internetą: https://CRAN.R-project.org/package=survival [žiūrėta 2020. 09. 30].