Išsilavinimas (ne)prieinamas visiems

Žmonių vaikystė susijusi su jų pasiekimais ir išsilavinimo galimybėmis. Amerikiečių sociologai išskiria du vaikų auginimo modelius – organizuotąjį ir natūralųjį. Pirmajam būdingas stiprus tėvų investavimas į vaikus, jie smulkmeniškai rūpinasi kiekviena vaiko gyvenimo sritimi: būrelių lankymu, vaiko savijauta, santykiais su draugais, atmosfera mokykloje. Kartais tokie tėvai vadinami vaikystės vadybininkais, nes vaikų gyvenimus jie kontroliuoja ir įvairiai struktūrizuoja nuo ankstyvų dienų. Antrojo tipo šeimose augantys vaikai šiek tiek primena sovietinių kiemų vaikus su raktu ant kaklo. Jie gyvena savarankišką gyvenimą, o tėvai dažniausiai pasirūpina tik pagrindiniais jų poreikiais, t. y. maistu, saugumu ir pan.
Kurį vaikų auginimo modelį pasirinks šeimos – ne atsitiktinis dalykas. Vaikystės vadyba dažniausiai užsiima vidutinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės, paprastai turintys aukštąjį išsilavinimą. Natūraliuoju būdu vaikai dažniau auga žemesnės socialinės padėties šeimose, kur tėvai turi žemesnį išsilavinimą. Profesorė Aušra Maslauskaitė sako, kad Lietuvoje vyrauja panašios tendencijos. Struktūrizuotą vaikystę turėję žmonės socialinio mobilumo požiūriu užima geresnes pozicijas. Paprastai tariant, jie geriau mokosi mokykloje, jų geresni akademiniai rezultatai, jiems labiau sekasi profesinėje srityje. Mažiau tėvų vadybos sulaukę vaikai ateityje, deja, susiduria su daugiau sunkumų, sunkiau įsitvirtina gyvenime. „Laisva, nevaržoma vaikystė gali atrodyti romantiška, tokia, kokia ir turi būti. Visgi vertinant akademinius, profesinius pasiekimus, akivaizdu, kad šie vaikai ateityje turi mažiau galimybių“, – sako profesorė.
Prof. A. Maslauskaitė pasakoja apie tyrimus, kurie atskleidžia, jog net ir įgytas vienodas universitetinis išsilavinimas neužtikrina vienodų žmonių galimybių. „Tą pačią specialybę tame pačiame universitete įgyja daug žmonių. Darbo rinkai nereikia, kad visi jie profesinėje srityje kiltų tik aukštyn. Taigi klausimas – kodėl vieni toje srityje kopia aukštyn, pasiekia daug, o kiti taip ir lieka pirminėse pozicijose ar apskritai negauna darbo? Tyrimai rodo, jog dažniau šioje kovoje vis tiek laimi tie, kurie ateina iš šeimų, kuriose tėvai turėjo aukštąjį išsilavinimą ir labiau investavo į vaikus“, – kalba sociologė.
Profesorė Milda Ališauskienė sako, kad nors Lietuvos vaikai gauna nemokamą pagrindinį išsilavinimą, iš tiesų jie neturi vienodų teisių į kokybišką švietimą. „Turime kalbėti ne tik apie atėjimą į mokyklą, bet ir apie teisę į vienodą švietimo kokybę. Pavyzdžiui, pasiekimų tyrimai rodo, kad vaikų išsilavinimas didžiuosiuose miestuose ir regionuose skiriasi, mieste vaikai įgyja kokybiškesnį išsilavinimą. Kalbame ne tik apie konkrečias žinias ir akademinius pasiekimus. Ne mažiau svarbu yra socialinės kompetencijos, gebėjimas bendrauti, būti bendruomenėje, susitarti, spręsti konfliktus. Deja, kalbėdami apie išsilavinimo kokybę šiuos dalykus dažnai pamirštame, nors gyvenimo kokybę jie lemia ne mažiau nei akademiniai pasiekimai“, – įsitikinusi prof. M. Ališauskienė.

Plačiau apie išsilavinimo prieinamumo ir kokybės skirtumus Lietuvoje – projekto vadovės prof. dr. Aušros Maslauskaitės ir projekto tyrėjos prof. dr. Mildos Ališauskienės interviu žurnalui Savaitė.