Įspūdžiai vienam tyrimo etapų pasibaigus (I)

Projekto tyrėjų grupė baigė vieną tyrimo etapą. Surinkta 80 gyvenimo istorijų interviu su 33-48 metų amžiaus žmonėmis. Jų prašyta papasakoti apie savo vaikystę, tėvų šeimą, mokyklą ir profesiją, dabartinį gyvenimą ir lūkesčius ateičiai. Pasakojimai tyrėjų išrašyti, nuasmeninti, saugiai archyvuoti, mokslininkai pradeda jų analizę. Ieva Dryžaitė – viena iš projekto grupės narių – dalinasi pirmaisiais įspūdžiais (tikrai ne išvadomis), kurie kilo atliekant interviu, juos išrašant, skaitant ir rengiant analizei.
Mūsų seneliai turėjo daug skurdesnį, daug ribotesnį, bet ir daug stabilesnį gyvenimą – dažnas pradirbo viename darbe, dažnas dar gyveno visiškai kaimietišką gyvenimą – arti gamtos ir gyvulių, tolokai nuo miesto šurmulio. Iš pasakojimų jaučiasi, kad tie žmonės buvo kur kas šiurkštesni, grubesni, tylesni, bet ir aiškesni, o dabartinis žmogus – gana iškalbus, diplomatiškas, malonus,  bet ir aiškumo jame mažiau – kartu su gyvenimo bangomis jis ir pats linkęs smarkiai keistis, prisitaikyti… Jis toks „fluid“ kaip pasakytų  Z. Baumanas.

Dabartiniai darbingo amžiaus žmonės (maždaug 33-48 metų, nes tokia tyrimo tikslinės grupės charakteristika) ne itin dažnai gali pasidžiaugti turėję atsidavusį, bendraujantį, esantį ar dalyvaujantį tėtį – vieni tėčiai būdavo tylūs, daug ir sunkiai dirbantys, namuose, tarsi, nematomi, kiti – triukšmingi ir smurtaujantys, tik vienam kitam pašnekovui pasisekė turėti pagal šiandienos supratimą įsitraukusį ir dalyvaujantį tėvą. Na o mamos! Jos dažniausiai visus namų kampus aplakiodavo tikrąją to žodžio prasme, dažniausiai grįžusios po visos dienos darbų. Emocijomis gana retai dalindavosi tiek moterys, tiek vyrai, tad šioji karta, tarsi, jautė, kad egzistuoja įvairūs jausmai, bet užaugo jų neįvardindami, nepažindami ir greičiausiai nesuprasdami.

Dabartiniai tėčiai – vyrai vis tik jau visai kitaip bendrauja ar stengiasi bendrauti su savo vaikais. Mano apklausti žmonės, kurie patys vaikystėje neturėjo atsidavusio ir bendraujančio tėvo pavyzdžio, stengiasi būti dalyvaujančiais tėčiais savo vaikams – taigi kaip ir paneigiamas tas path dependency modelis, bet tik tuo atveju, jei šių naujų tėčių neužvaldo pernelyg dideli finansiniai lūkesčiai ar materialinio nesaugumo jausmai, kuriuos stengiamasi malšinti didžiuliu užimtumu, karjera ar verslais realizuojamais nenormuojamomis darbo valandomis bei nuotolio darbais, atimančiais tėčius (o kartais ir mamas, bet dažniau tėčius) iš šeimų.

Kiekviena išgirsta istorija yra verta knygos – nėra nei vieno neįdomaus gyvenimo, nėra tokio pasakojimo, kurio neverta papasakoti kitiems, kiekvienas žmogus yra lobis, kuriame gyvena daugybė matomų ir nematomų sąsajų iš močiučių ir senelių praeities į dabartį, o vėliau iš dabarties į planuojamą vaikų ateitį… bet jos, tarsi silpnėja, atrodo, kad žmogus vis labiau darosi bastūnu – „urbanistiniu bastūnu“, kaip sako Gay Standing. Toks žmogus tik pusiau visame kame dalyvauja – šeimoje, darbe, kolektyve, gyvenamoje vietoje, draugystėje. Tas sėslus mūsų senelių ar tėvų gyvenimas, kur kas labiau „įšaknina“, suteikia priklausomumo tam tikrai vietai pojūtį, atima nuotykius, suvaržo, bet „dovanoja“ saugumą ir atsakomybę prieš tą vietą ir jos žmones. Ir, atvirkščiai, mūsų miestietiškas gyvenimas bei su juo kartu einantis modernus tempas atveria nuotykiams, saviraiškai ir individualizmui, bet nuolat blaško ir verčia balansuoti. Ir tik sėkmės ar nesėkmės dalykas į kurią pusę… deja, pagalvė toje pusėje, kur hipotetiškai tyko nesėkmė ar krytis, yra gana kieta – paramos tinklai dažnai gana nestiprūs arba itin riboti, o ir menkas tikėjimas valstybės parama nežada minkšto nusileidimo. Vis tik jaučiasi, kad bendras tikėjimas ateitimi yra pozityvus, bet tik tada, kai mąstoma apie save ir savo šeimą. Vos tik kontekste atsiranda platesnis Lietuvos kontekstas, atsiranda dvejonių dėl išsvajotosios šviesios ateities… bet keisčiausia yra tai, kad ganėtinai ribotai daromos sąsajos su savo ateitimi ir valstybės gerove, atrodo, kad žmonės apsigyveno burbuluose, kurių neliečia įvykiai vykstantys šalyje.

Laisvė – koks saldus žodis. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet visi tirti žmonės gimė autoritariniame režime, kuriame laisvė buvo smarkiai apribota, bet jie užaugo gana laisvi (nors pagal dabartinius vaiko priežiūros standartus gal pavadintume apleisti?), nes jų beveik ar dažniausiai neįkalino tėvai savo lūkesčiuose ir kontrolės mechanizmuose. Juk greičiausiai kiekvienas galime prisiminti vaikystės dienas laukuose, murzinais delnais ir suveltais plaukais. Dabartiniai vaikai prabangos į laisvą ir nevaržomą vaikystę beveik, o kartais ir visai nebeturi – būreliai, laisvalaikio kontrolė, namų darbai, dienynai, suskaičiuotos valandos, minutės, sekundės, patiektas maistas, sutvarkyti namai, pamokų rengimas net sergant, korepetitoriai iki minimumo sumažintas savarankiškumas yra dabartinių vaikų kasdienybė iš kurios vaikai dažnokai bėga į virtualius gyvenimus. Gal tai yra dalinis atsakymas, kur gi iš mūsų šalies dingsta laisvė? Gal kontroliuojami ir spaudžiami išorės, tėvai neišvengiamai kontroliuoja šeimose? Ar tik nėra taip, kad per tokią vaiko laiko ir saviraiškos kontrolę yra pamažu naikinama pamatinės laisvės sąlygos – atsakomybė ir savarankiškumas? Tai retorinis klausimas, dar reikalaujantis daugybės pamąstymų.

Kartais rodosi, kad gyvenimas tėra keli teisingi ar neteisingi pasirinkimai, kelios gerai ar visiškai nekaip sukritusios aplinkybės…

Atleiskite, jei šios įžvalgos skamba apibendrinančiai, bet tai tik pradžia. Bus daugiau…

Ieva Dryžaitė