Įspūdžiai vienam tyrimo etapų pasibaigus (II)

Tęsinys. Kelios projekto grupės narės Ievos Dryžaitės mintys toliau skaitant  ir koduojant projekto metu surinktas gyvenimo istorijas. Šįkart temos sunkokos: smurtas ir priežiūra.

Smurtas

Jau perskaičiau ir susikodavau 45 interviu iš 80. Vos daugiau nei pusė, o nuovargis jau nemažas. Gana stipriai užgula kitų gyvenimai ir naktimis miegas darosi sunkus, nerimastingas, pilnas vaizdinių. Ypatingai šie jausmai sustiprėjo po pastarųjų 15-os interviu, kuriuose savo gyvenimo istorijomis dalinosi išsiskyrusios moterys – 10 iš jų patyrė smurtą nuo savo vyrų ar santykių partnerių. Šalia smurto itin dažnai šalia žygiuodavo  alkoholizmas, atskirais atvejais – darboholizmas, lošimai, skolos, neištikimybė, grasinimai, prasti santykiai su vyro šeima (dažniau mama), depresija. Kai kurios moterys (didžioji dalis) sugebėjo palikti tokius vyrus ir išeiti iš šių sunkių situacijų, ištraukti savo vaikus ir galbūt taip sukurti jiems geresnį gyvenimą ar bent jo šansą ateityje. Jos tai padarė dėdamos begalines pastangas savitai kabintis į gyvenimą, dažniausiai atsiremiant į savo tėvus, seseris ar brolius, kur kas retesniais atvejais į draugus, kaimynus, giminaičius ar institucinę pagalbą… pastebėjau, kad  skyrybų kontekste „sotesnių alimentų“ poreikis visiškai nublanksta, kadangi moterys būna itin nuvargusios nuo alinančių santykių, smurto, išnaudojimo ir joms terūpi išlaisvėti. Jos gana retai „kovoja“ dėl geresnių skyrybų sąlygų, nes tiesiog nebeturi jėgų.

Dėl alimentų  ar geresnių skyrybų sąlygų labiau pakovoti ryžtasi moterys, esančios geresnėje pozicijoje pvz. turinčios stiprius paramos tinklus (tėvus, darbdavius, draugus),  gerus darbus, gerai išmanančios savo teises bei  susigaudančios teisinėje sistemoje arba santuokoje nepatyrusios smurto.

Svarbus aspektas šiame kontekste yra skyrybų, kaip teigiamo reiškinio vertinimas – nepaisant to, kad nemaža dalis moterų po skyrybų jautėsi finansiškai nesaugiai, tačiau psichologiškai ir emociškai jų savijauta smarkiai pagerėjo. Daliai moterų net finansinė padėtis stabilizavosi ir tapo labiau nuspėjama, kadangi jos nebeturėdavo mokėti už savo vyrų skolas ir dažnai su šeimos poreikiais nederančius pageidavimus (lošti, pirkti alkoholį ir pan.).

Perskaičius šiuos interviu ramybės neduoda vienas klausimas – „kas nutiko tiems vyrams, kad jie taip blogai elgėsi su savo žmonomis, draugėmis, vaikais ir  savimi?“. Žinau, kad psichologai rastų daugybę asmenybinių ir vaikystės patirties priežasčių jų smurtui aiškinti, bet aš tame smurto išplitime jau matau kolektyvizmą, kuris veikia, tarsi, bendra, tuos gyvenimus vienijanti gija…

Priežiūra

Skaitant žmonių pasakojimus galima apčiuopti tam tikrą šeimos, kaip instituto,  pažeidžiamumo būklę, kurią sąlygoja daugybė faktorių tokių, kaip darbo rinkos nepastovumas ir kaita, finansinis nesaugumas, laiko stoka ir nuovargis, vaikų priežiūros iššūkiai ir didėjantys jų auginimo standartai, progreso naratyvas, kuris generuoja ne tik ekonomikos bei technologijų plėtrą, bet ir nebepavejamai augančius lūkesčius… Viena svarbiausių šeimos pažeidžiamumo būklės stimuliantų taip pat yra  gana ribotai teikiama socialinė bei valstybinė pagalba šeimoms, prastėjančios švietimo bei sveikatos paslaugos ir jų prieinamumas. Atrodo, kad politine prasme (o ir socialinių paslaugų prasme) žmogaus svarba su amžiumi mažėja – tai reiškia, kad vaikui augant ir pereinant į suaugystę, o vėliau senstant, jo reikšmė tampa vis mažesnė. Labai nejauku daryti tokią prielaidą, bet kitaip neišeina, tokia, matyt, yra mūsų vertybinė sistema. Pastebiu, kad kalbėdami apie šeimą, mes itin retai ir ypatingai fragmentuotai kalbame apie priežiūrą platesne prasme – kai jos reikia susirgusiam artimajam (tėčiui, mamai, vyrui, broliui, tetai), susenusiems seneliams, negalią turintiems vaikams, galų gale ūgtelėjusiems, bet dar neužaugusiems, vaikams… Taip, šeimos dažniausiai randa tam tikrų individualių išeičių, kaip spręsti įvairiai susiklosčiusias situacijas (artimo negalia, liga, savižudybė, vaiko negalia, ilgalaikis negalavimas ir pan.) šeimoje, tačiau ne visą laiką šios individualios  strategijos būna tvarios, dažnai jos generuoja nuovargį, laiko stoką, laisvalaikio nykimą, itin sudėtingas psichologines, socialines bei finansines problemas. Kalbinti žmonės gana aktyviai reflektuoja su vaikų priežiūra ir auginimu kylančius iššūkius, valstybinių darželių stoką,  ilgų vasaros atostogų ar sergamumo keliamus nepatogumus, būrelių finansinę naštą, tačiau gana mažai kalba apie valstybinės intervencijos poreikius, kai šeimoje pagalbos reikia ne ikimokyklinio amžiaus vaikui, o nuo kompiuterio nebegalinčiam atsitraukti paaugliui ar suaugusiam žmogui. Taigi galbūt visai pagrįstai kyla klausimas „kodėl kalbėdami apie šeimą politiniu lygmeniu, mes ją matome tik tol, kol joje yra maži vaikai? … o toliau jau ji kaip nors pati sau? Prašnekau apie tai, nes slauga bei kito žmogaus priežiūra apklaustų šeimų kontekste yra neretas motyvas, o juk apklaustos šeimos dar sąlyginai jaunos. Taigi tikėtina, kad 10-20-ies metų laikotarpyje šios patirtys apklaustiems žmonėms suintensyvės – kažkam reikės išeiti iš darbo, kažkas pasmerks save pervargimui, finansiškai pajėgūs pasirinks institucines priežiūros galimybes, mažiau finansiškai pajėgūs mokysis būti slaugėmis, gydytojais ir socialiniais darbuotojais, kad bent kažkiek atlieptų artimo žmogaus  poreikius… Brendu į filosofiją, bet tai ir sociologinis klausimas – ar žmogaus sutiktuvės  ir paleidimas į šį pasaulį yra svarbiau už tam tikras tarpines stoteles bei  išlydėjimą myriop?

Ieva Dryžaitė