Intensyvi motinystė, emocinis darbas ir socialinė nelygybė

Per pastaruosius kelis dešimtmečius sociologiniuose tyrimuose vis labiau gilinamasi į santykį tarp šeimos socialinės padėties ir gyvenimo galimybių, kurias iš tėvų paveldi vaikai. Analizuojant šias galimybes kreipiamas dėmesys į kultūrines vaikų auginimo logikas ir kultūrinius repertuarus, kurie skiriasi priklausomai nuo socialinės klasės pozicijų (Lareau 2003). Kaip teigia Pierre Bourdieu, perduodant socialinės klasės privilegijas naudojamasi daugybe subtilių socialinių įgūdžių. Tačiau socialinis gyvenimas sudėtingas, todėl pastangų, kuriomis perduodamos šios klasinės privilegijos, efektyvumas neišvengiamai skiriasi (Bourdieu 1977). Vieniems sekasi labiau nei kitiems.

Kiek mažiau tyrinėti emociniai tėvystės ir motinystės stiliai, emocinio investavimo į vaikus išlaidos ir grąža (Gillies 2006; Leyton, Rojas 2017). Tačiau tai, be abejo, vis aktualesnė tema tiek nelygybės atgaminimo, tiek apskritai šeiminio gyvenimo tyrimuose. Afektyvumas (angl. affectivity) arba skirtingų emocijų raiška rūpinantis vaikais (kitais žodžiais, emocinis darbas) taip pat yra laikomi socialinės klasės išraiška. Įrodyti savo klasinę poziciją yra ir emocinio darbo dalis. Skirtingų socialinių padėčių tėvai ne tik pasiduoda kultūriniams lyčių ir tėvystės diskursams, bet ir dirba nenutrūkstamą emocinį darbą, padedantį jiems tapti tuo, kuo jie yra.

Žvelgiant į skirtingas klases, remiantis jau atliktais tyrimais galima teigti, kad intensyvus emocinis triūsas itin būdingas vidurinės klasės tėvams. Pastarieji dažniausiai klausia savęs, ar jie pakankamai skiria dėmesio savo vaikams. Tėvai, o ypač mamos, siekdamos tapti geromis mamomis, daug pastangų ir laiko skiria puoselėdamos vadinamąją „intensyvią“ motinystę (Vincent 2010). Šis motinystės stilius, laikomas savotiška norma, yra ir vidurinės klasės etiketė. Užsispyrusios vidurinės klasės mamos siekia, kad vaikai įgytų kiek įmanoma geresnį išsilavinimą; jos geba neblogai komunikuoti su vaikais ir emociškai juos palaikyti.

Pajutusios, kad jos nepakankamai skiria dėmesio vaikams ar joms nesiseka su jais bendrauti taip, kaip jos norėtų, šios mamos išgyvena nerimo ir kaltės jausmus. Jos ypač nerimauja dėl vaikų išsilavinimo ir jų akademinių pasiekimų. Noras, kad vaikai gautų tinkamą išsilavinimą, susijęs su nerimu ir kartu tikėjimu, kad vaikų gyvenimai gali būti geresni nei jų tėvų. Šis noras yra ir būdas brėžti, kad ir ne visai tvirtai, ribas tarp savęs ir kitų klasių, ypač esančių žemesnėse socialinėse pozicijose.

Taigi, jau minėta intensyvios motinystės ideologija, pasak kai kurių mokslininkų, tampa vis labiau susijusi su išsilavinimo įgijimo rinka, kai mamų sprendimai vaikams renkantis įsilavinimą ir švietimo įstaigas yra lemiami (Stambach, David 2005; Leyton, Rojas 2017). Šios motinos žino, kas yra geras ar blogas išsilavinimas ir siekia planuoti vaikų ateitį konkurencingoje švietimo rinkoje. Jos dalyvauja „mamaprenerystėje“ (dviejų žodžių „mama“ ir „antreprenerystė“ junginys) (Wilson, Yochim 2015). Įdomu, kokiu mastu mamaprenerystės reiškinys yra pastebimas ir Lietuvoje.

Žinoma, mąstant apie visus čia iškeltus klausimus ir žvelgiant į Lietuvos kontekstą, būtina kvestionuoti pačią vidurinės klasės, kuri yra gana heterogeniška ir neretai gyvena prekariškomis sąlygomis (paskolų našta, nesaugumas dėl ateities ir pan.), sąvoką. Klasė nėra monolitinė kategorija, todėl vienos klasės (ar tai būtų vidurinė, ar darbininkų, ar nepasiturinčiųjų klasės) viduje visada egzistuoja pasipriešinimas tipiniam klasiniam elgesiui net ir tais atvejais, kai asmuo (šiuo atveju mama) neturi pakankamai pasirinkimų pakeisti akligatvį primenantį gyvenimą. Socialinio gyvenimo neapibrėžtumas ir socialinių veikėjų nenuspėjamumas neišvengiami. Visada reikia turėti omenyje ir santykinį individų savarankiškumą įgyvendinant savo socialinę struktūrinę poziciją ir reaguojant į savo biografijų pasekmes.

Galbūt mąstant apie Lietuvos motinystės ir tėvystės kontekstą galima būtų pacituoti  mokslininkių Julie A. Wilson ir Emily Chivers Yochim mintis apie nesaugumo ir neužtikrintumo sąlygomis gyvenančias motinas. Jų žodžiais, „rizika apgaubia ateitį paversdama ją dabartimi; ji priverčia subjektus įsivaizduoti dabarties gyvenimus pagal neaiškią ateitį, kurios jie negali kontroliuoti, bet vis tiek yra priversti tai daryti“ (Wilson, Yochim 2015, 674).

Todėl analizuojant socialinės nelygybės atgaminimą šeimose, būtina atsižvelgti ne tik į išsilavinimo dėmenį, itin svarbų neoliberalių subjektų socialinio mobilumo trajektorijose, bet ir į baimės, nerimo ir abejonės, sumišusių su saugumo troškimu, jausmus, kuriuos išgyvena mamos ir tėčiai. Svarbu tinkamai įvertinti tėvų socialinių aplinkybių sudėtingumą siekiant suvokti, kokiu mastu šios aplinkybės riboja sėkmę ir lemia nesėkmes.

Visi šie klausimai kyla prieš imantis analizuoti didelį šio projekto kokybinių duomenų masyvą – neseniai atliktus daugiau nei 80 biografinių interviu su 1970-1984 m. gimusiomis skirtingos socialinės padėties mamomis ir tėčiais.

Artūras Tereškinas

Literatūra

Bourdieu, P. 1977. “Cultural Reproduction and Social Reproduction.” In J. Karabel and A. H. Halsey, eds., Power and Ideology in Education, 487–510. New York: Oxford University Press.
Gillies, V. 2006. “Working Class Mothers and School Life: Exploring the Role of Emotional Capital.” Gender and Education 18 (3): 281–293.
Lareau, A. 2003. Unequal Childhoods. Class, Race and Family Life. Berkeley: University of California Press.
Leyton, D., Rojas, M. T., 2017. “Middle-class Mothers’ Passionate Attachment to School Choice: Abject Objects, Cruel Optimism and Affective Exploitation.” Gender and Education 29 (5): 558–576.
Stambach, A., David, M. 2005. “Feminist Theory and Educational Policy: How Gender Has Been ‘Involved’ in Family School Choice Debates.” Signs: Journal of Women in Culture and Society 30 (2): 1633–1658.
Vincent, C. 2010. “The Sociology of Mothering.” In M. Apple, S. Ball, and L. Gandin, eds., The Routledge International Handbook of the Sociology of Education, 109–120. London: Routledge.
Wilson, J. A., Yochim, E. C. 2015. “Mothering Through Precarity.” Cultural Studies 29 (15): 669–686.