Gyvename kaip tėvai, bet norėtume geriau

Vidurinioji Lietuvos karta mano, jog socialinėmis kopėčiomis beveik nepasistūmėjo lyginant su tėvais, tačiau norėtų per kelias pakopas pakilti bei to tikisi iš savo vaikų ateityje. Tai atskleidė „Šeimų ir nelygybių“ tyrimas, kurio metu apklausti 35-49 metų amžiaus 3000 Lietuvos gyventojų.

Subjektyviai suvokta socialinės klasės pozicija, o taip pat – tarpgeneracinio socialinio mobilumo vertinimas, yra svarbūs matai, kurių pagalba galima įvertinti visuomenės susisluoksniavimą, gyventojų suvokimą apie stratifikacinės sistemos atvirumą. Apklausos metu Lietuvos gyventojų prašėme įsivaizduoti, kad „visą Lietuvos visuomenę galima suskirstyti į 7 sluoksnius priklausomai nuo turimų pajamų, ką žmonės gali sau leisti, kaip gyvena bei, ar yra gerbiami visuomenėje“ ir nurodyti kuriam socialiniam sluoksniui jie priskirtų save. Be to, įvardinti norimą pasiekti socialinį sluoksnį, o taip pat įvardinti tėvų padėtį iki respondentams sukako maždaug 15 metų. Be to, vaikus auginančių tėvų klausta ir apie lūkesčius vaikų socialiniam mobilumui.

1 pav. Subjektyvus asmeninės socialinės pozicijos, tarpgeneracinio mobilumo ir lūkesčių mobilumui vertinimas


Šaltinis: Šeimų ir nelygybių tyrimas, 2019.

7 proc. viduriniosios kartos Lietuvos gyventojų mano, kad jie stovi socialinių kopėčių viršuje (šešta ir septinta pakopos) ir maždaug tiek pat – apačioje (pirma ir antra pakopos, vos – 7,5 proc.). Socialinių kopėčių vidurį (ketvirta pakopa) manosi pasiekę 39,2 proc. apklaustųjų. Vienu laipteliu žemiau už vidurį – 23,9 proc., o vienu laipteliu aukščiau už vidurį – 22,5 proc.

Vis tik žvelgiant į tyrimo rezultatus labiausia į akis krenta „nulinis“ tarpgeneracinis mobilumas, o tiksliau jo subjektyvus vertinimas. Pasiekta socialinė pozicija ir tėvų šeimos vaikystėje (iki respondentams suėjo maždaug 15 metų) socialinės pozicijos vertinimai yra beveik identiški. Matomas tik nežymus, vos kelių procentinių punktų pasislinkimas vertinant tėvų šeimos ir pasiektos asmeninės pozicijos vertinimą. Taigi, absoliuti dauguma 35-49 metų Lietuvos gyventojų jaučiasi užstrigę socialiniame lifte ir lygindamiesi su tėvų karta nejaučia pakilę aukštyn.

Nors ir besijaučiantys ten pat, kur tėvai, didelė dalis apklaustųjų norėtų atsidurti aukščiau: beveik 83 proc. – ant septintojo (aukščiausio), šešto ar penkto socialinių kopėčių laiptelio. Didesnei daliai šis noras tėra svajonė, kurios išsipildymu netikima arba žvelgiama su didele abejone. Maždaug kas trečias (30 proc.) mano, jog šis šuolis jų gyvenime neįmanomas, dar apie 40 proc. – abejoja, o likęs trečdalis į ateitį žvelgia optimistiškai. Klausimas, kiek šansų būti įgyvendinti turi šie mobilumo lūkesčiai, lieka atviras. Juolab, kad ir mūsų apklaustieji jau sulaukę tokio amžiaus, kuomet, sociologų nuomone, aktyvioji socialinio mobilumo stadija jau yra pasibaigusi ir belieka susigyventi su pasiekta socialine padėtimi.

Galvodami apie savo vaikų ateitį lietuviai optimistiški ir tikisi, kad vaikai gyvenime sugebės palypėti aukščiau nei tai pavyko jiems asmeniškai. Toks viltingas žvilgsnis į ateitį yra gera žinia. Maždaug kas aštuoni iš dešimties tėvų viliasi, kad vaikai pasieks viršutines tris socialinių kopėčių pakopas. Be to, beveik niekas nesitiki, kad vaikai užims žemesnes pozicijas nei tėvai, taigi, nemano kad vaikai socialinėmis kopėčiomis kris žemyn.

Taigi, nors šiandieninė Lietuvos vidurinioji karta jaučiasi įstrigusi socialiniame lifte ir nemano pakilusi aukščiau savo tėvų, vaikų ateitį mato šviesesnę ir viliasi pajudėjimo aukštyn.

Aušra Maslauskaitė